Skaitytojo pusryčiai. Kas yra hipster fotografija?

Avietinė
Asmeninio archyvo nuotr.

Visų pirma, nesu hipsterė. Antra, nesu ir profesionali fotografė – turiu nepigų aparatą, bet jį išsitraukiu per atostogas arba kai ateina nenumaldomas noras nufotografuoti savo miegantį kačiuką. Tačiau su fotografija susiduriu tikrai labai dažnai, nes dirbu tokiame darbe, kur nuolatos reikia ieškoti, redaguoti ir pateikti įvairiems kanalams gražių žmonių nuotraukas, ir būtent hipsteriškas.

Hipster fotografija, mano manymu, yra pakankamai nauja fotografijos kryptis, bet visai nereiškia, kad turi būti hipsteris, kad darytum hipsteriškas nuotraukas.  Ir šiame straipsnyje aš neplanuoja apibūdinti, kas yra hipsteris ir kaip jį išskirti. Labiau noriu pabrėžti, jog fotografijoje atsirado nauja mada, kuri, matyt gimė paskatinta gatvės kultūros, socialinių medijų galimybių (Instragram, Facebook, Pinterest) bei pačios fotografijos įsigalėjimo. Šio straipsnio tikslas tikrai nėra kaip  nors neigiamai įvardinti hipster fotografiją, o greičiau pabandyti aprašyti, kokius vizualinius ženklus siunčia ši fotografijos kryptis ir kokį išskirtinumą ji turi socialiniame, kultūriniame ir net gal ekonominiame lygyje.

Pradėkime. Hipster fotografija iliustruoja nerūpestingą pasaulį, kur laimingi žmonės sutinka kitus laimingus žmones ir, regis, jų pasaulis yra papildytas kažkokia laimės rūgštimi (gal narkotikais). Šis nerūpestingumas ir nuolatinis vakarėlis, atrodo, ryškiai kontrastuoja su dažnai sutinkama menine fotografija, kur vaizduojami portretai, tiesą sakant, atrodo dažniausiai arba pernelyg intymiai, arba niūrokai – kitaip sakant “this is deep shit”. O kaip sustiprinti tą nerūpestingumo jausmą. Žinoma, jaunais ir tikrai labai patraukliais žmonėmis. Jaunystė ir grožis – du neatsiejami žodžiai. Pažįstama? Taip – hipster fotografija pasiskolino jaunystę ir grožį iš mados ir reklamos industrijų. O kas šiuo metu yra nerealiai hipe – vienaip ar kitaip suktis reklamoje ir jau savaime esi madingas. Mano kukli nuomonė.

Kas dar? Šis laimingas ir nerūpestingas įvaizdis sustiprinamas dar vienu elementu – nuogybe. Kuo daugiau nuogybės, tuo nerūpestingesnis pasaulis. Taip išreiškiama laisvė. Hipster fotografijos grožis yra tame, jog jos vaizduojama tematika aprėpia ir vidurinės, ir aukštesnės klasių portretus. Fotografijoje žmones sujungia supratimas, kas yra tikrai kieta, šviežia ir nematyta. Ne pinigai. Pinigai savaime čia nėra kieti.

Toliau. Labiausiai paplitę simboliai hipster fotografijoje yra tatuiruotės, neįprastas plaukų kirpimas ar šukuosenos, “American Apparel” tipo drabužiai (unisex), akiniai storais ir juodais rėmeliais, gykiški laikrodžiai ir panašiai, kurie būdami simboliais ATSEIT nuotraukai suteikia laisvės simbolizmo. Bet tikrai ne laisvė nuo vartojimo – cigaretės, alkoholis, gadget’ai, drabužiai – laisvė turėti, naudoti, keisti, daug ir dažnai. Toks vartojimas yra lyg degalai kietumui.

Hipster fotografijose labai dažnai pamatysite grupelę žmonių. Vieno žmogaus kietumas čia susijungia su kito žmogaus kietumu.  Šie žmonės paprastai yra pakankamai panašūs išvaizdos atžvilgiu, o jų amžius svyruoja nuo aštuoniolikos iki dvidešimt penkerių metų. Šis panašumas ir buvimas grupelėje pabrėžia lygiaverčius santykius ir veda į metroseksualumą ar biseksualumą.

Šios fotografijos pavyzdžių pilna socialinėje medijoje. Nenuostabu, kad Tumblr.com, Instagram ar mikro blogai, kur dalintis ir rodyti savo menus itin paprasta, taip išpopuliarėjo.  Ir dar klausimas – ar socialinė medija išpopuliarino hipster fotografiją, ar atvirkščiai – hipster fotografija išpopuliarino socialinius kanalus? Juk fotografuojama ne sau, o kitiems. Nupyškinus vieną kitą kadrą, pagalvojama – “reikės pašėrinti, gražiai gavosi”. Privatumas tolsta – nuotraukos tampa nebe asmeninės, o visų. Hipter nuotraukos tik ir kviečia “Ei, pažiūrėk į mane! Tam aš ir atsidūriau Instagrame!”

„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.