„Talentų banke“: kūrybinis GG ir MP duetas arba stebuklingas iliustratorės Gabrielės ir poetės Medos susitikimas (foto)

Laikas.lt

Džiaugiamės šį gražų šeštadienį pristatydami ne mažiau saulėtą ir šiltą kūrybinį duetą – iliustratorę Gabrielę Ganžaitę ir poetę Medą Petrikaitę arba kitaip GG ir MP.

Kartu kurti merginos pradėjome labai spontaniškai bei netikėtai. Pasak Gabrielės ir Medos, visas jų kūrybinis kelias bei draugystė kupini netikėtumo pliūpsnių – pradedant pažintimi, baigiant bendrais darbais. Nors susipažino tik lapkričio mėnesį, abi nuo pradžių suprato, kad kartu gali nuversti kalnus. Tuomet Gabrielė piešė užsakomuosius piešinius, Meda kūrė eiles, tačiau vieną naktį abiem šovė ta pati mintis – o jeigu pabandytume savo talentus sujungti į vienį? Greitai atsirado socialinio tinklapio puslapis, gerbėjai, didžiulis stiprus tikėjimas, kad iš viso šito privalo išeiti kažkas didelio ir gražaus. Ko jau ko, bet nenugalimo entuziazmo eiti toliau, pasiekti daugiau merginoms tikrai netrūksta…

Štai ką jos rašo apie save:

Apie Gabrielę

Gabrielė Ganžaitė (23) baigė dailės (Fine Art) studijas Anglijoje ir šiuo metu, grįžusi į Lietuvą, daug piešia, iliustruoja ir kuria – gyvenimą bei projektus.

Apie Medą

Meda Petrikaitė (21) studijuoja scenos ir kino menų istoriją ir kritiką, kuria poeziją bei prozą, vakarais gyvena teatre, o naktimis – eilėraščiuose.

Meda: „Kuriu eiles todėl, kad eilėraščiai – labai patogus būdas kalbėti apie tai, kas skauda, apie tai, kas neduoda ramybės arba kaip tik – apie tai, kas užaugina sparnus. Kuriu ne todėl, kad manau esanti ar būsianti poetė, o todėl, kad kitaip sprogtų galva – man taip atrodo. Dabar mano kūrybiniame kely – labai džiugus periodas, kadangi savo eiles Gabrielės iliustracijų dėka atrandu naujai, senos prasmės atgyja, į savo kūrinius jau imu žiūrėti kaip nebe į savo – paleidau, tegul gyvena toliau. Ir žavu tikėti jais bei sekti, kiek toli jie gali nuskristi.“

Gabrielė: „Piešiu, nes negaliu nepiešti. Dažnai nebeužtenka gerklėje jėgų ir žodžių išreikšti tai, ką taip norisi pasakyti garsiai, tuomet išgelbsti piešimas. Be to, labai tikiu, kad dailė suartina žmones – bent vienai akimirkai. Įdomu ir stebuklinga yra tai, kad, dar prieš susipažįstant su Meda, ji jau gyveno mano piešiniuose. Dabar juokaujame, jog Meda nužengė iš mano piešinių, jau praeities piešiniuose numačiau šį smagų kūrybinį ateities žaismą. Esu tikra, kad mano piešiniai žmones sustabdys bent akimirkai – pagalvoti ir pamąstyti.“