Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Ūsuota Rasa Samuolytė, itin moteriška Toma Vaškevičiūtė ir sudaužyta širdis – jau šią savaitę mes tai galėsime išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Ir neapsigaukite: ūsuota moteris su cirku čia nieko bendro neturi, ji – pagrindinė spektaklio „Broken Heart Story“ herojė. Premjeros išvakarėse kalbamės su jauna suomių režisiere bei dramaturge Saara Turunen, kurios galvoje ir gimė ši širdį daužanti moters gyvenimo istorija.
Visų pirma, papasakokite, kaip nutiko, jog atsidūrėte Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir čia statote spektaklį?
Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga Tamperės teatrų festivalyje matė mano režisuotą „Broken Heart Story“ ir tikriausiai pamanė, kad spektaklis turi kažką, kas sudomintų Lietuvos publiką. Mes pasikalbėjome, o po poros mėnesių aš jau atvykau į kūrybines dirbtuves su Lietuvos aktoriais – taip viskas ir prasidėjo.
Kaip sekasi dirbti su lietuvių aktorių komanda?
Man labai patinka mano aktoriai. Labai pasisekė, kad, nors nė vieno prieš tai nepažinojau, išsirinkau būtent juos. Akivaizdu, jog Lietuvoje jie yra pripažinti, išskirtiniai aktoriai. Aš vertinu, kad dirbdami jie vis ieško naujų kelių, o žodžiuose randa filosofinės prasmės. Jie labai talentingi bei profesionalūs žmonės.
Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų šalies teatrą? Galbūt matėte lietuvių režisierių darbų?
Atrodo, kad pas jus (Lietuvoje – aut. past.) vyksta daug įdomių dalykų, malonu matyti, kad žmonės šioje šalyje domisi teatru. Kiek Lietuvoje ėjau žiūrėti spektaklių, salės visuomet būdavo pilnutėlės. Man labai patiko Oskaro Koršunovo darbai „Dugne“ bei „Žuvėdra“. Jis turi subtilų, stiprų stilių. Visgi labiausiai šie spektakliai sužavėjo todėl, kad juose vaidina su manimi dirbantys aktoriai Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė. Jie puikūs!
Spektaklio akimirka. Mikko Waltari nuotr.
Skandinavijos šalys dažnai tapatinamos su feminizmo judėjimu. Ar apie tai kalbate ir savo darbuose?
Lyties klausimai visada vaidino svarbų vaidmenį mano kūryboje, aš vadinu save feministe. Kita vertus, kai kalba pasisuka apie kūrybą, aš nenoriu pamokslauti ar pateikti auditorijai jau paruoštų atsakymų. Manau, kad meninės bei eksperimentinės dimensijos yra tokios pat svarbios kaip ir politinės.
Esate tiek režisierė, tiek dramaturgė. Ar tai lengvai suderinama? Ar menininkas gali tinkamai interpretuoti savo pjesę teatro scenoje?
Žinoma, kad gali interpretuoti savo paties darbą! Kodėl teatre šis klausimas taip dažnai užduodamas? Ar klaustumėte kompozitorės, ar ji gali groti savo pačios sukurtus kūrinius? Nemanau, kad reikėtų brėžti tokią storą ribą tarp meno, kurį turėtum kurti, ir to, kurio neturėtum.
Spektaklio akimirka. Mikko Waltari nuotr.
Kuris amplua – režisierės ar dramaturgės – jums pačiai artimesnis?
Man jie abu labai patinka. Jie suteikia tiek daug skirtingų ekspresijos būdų… Rašymas – pakankamai vienišas užsiėmimas, todėl smagu susirinkti visiems kartu ir dirbti socialioje aplinkoje.
Spektaklio „Broken Heart Story“ premjera įvyko dar 2011-ųjų rudenį – pakankamai laiko pokyčiams. Ar Lietuvoje jis įgis kiek kitokią formą?
Džiaugiuosi, kad galėjau su tuo pačiu tekstu dirbti skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis. Manau, kad aktoriai spektaklį nemažai pakeitė – tai įvyksta automatiškai. Taip pat yra keletas labai sąmoningų meninių pokyčių. Manau, kad lietuviška šio spektaklio versija yra minkštesnė, lėtesnė nei suomiška. Gal todėl, kad buvo kuriama pavasarį? (šypsosi)
Galbūt pagrindinės veikėjos personažas yra šiek tiek autobiografinis? Kokius panašumus įžvelgiate tarp savęs ir jos?
„Broken Heart Story“ – tam tikras autoportretas. Kai pradėjau rašyti, siekiau tai daryti asmeniškai, nenorėjau sukurti storos, netikros širmos tarp savęs ir teksto. Troškau būti kaip įmanoma sąžiningesnė. Visgi manau, jog kūrybiniame procese po daugelio meninių sprendimų net ir asmeninė medžiaga tampa nepriklausoma, ji nebėra kūrėjo dalis.
Spektaklio akimirka. Mikko Waltari nuotr.
„Broken Heart Story“ anonsuojama kaip ūsuotos moters istorija, tą patį byloja ir spektaklio plakatai. Siekiate šokiruoti? O galbūt tai – tik atsitiktinė išraiškos forma?
Viso spektaklio metu pagrindinė veikėja yra su netikrais ūsais. Taip yra ne todėl, kad siekiau provokuoti. Jei norite sužinoti, kodėl ji su ūsais – turite ateiti į spektaklį. Į šį klausimą ji atsakys scenoje.
Ką be šios paslapties atskleidimo dar galite pažadėti žiūrovams, ateisiantiems pamatyti jūsų spektaklio?
Spektaklyje „Broken Heart Story“ susimaišo tradicinis teatras, Amerikos pop kultūra, poezija ir klasikinis menas. Be to, aktoriai taip pat puikūs, galiu tai pažadėti (šypsosi).
