Eglė Kirliauskaitė
E. Šemioto ir G.V. Der Hallen nuotr.
„Mis pasaulis 2014“ vyksta Lietuvoje. Tai pabandė įsivaizduoti šokėja bei choreografė Vilma Pitrinaitė, visai neseniai savo pasirodymą pristačiusi tebesitęsiančiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Užsienyje gyvenanti bei dirbanti menininkė nepabūgo gilintis į svarbias, kartais juokingas, kartais skaudžias savo bei šalies identiteto temas, taip pat šokio judesiu analizuoti įvairialypę grožio konkursų realybę. Su autore, kuri kadaise metusi ekonomikos studijas išvyko mokytis šiuolaikinio šokio į Prancūziją, kalbamės jos ir dramaturgo Thomo Pondevie darbo „Mis pasaulis 2014 Lietuva“ premjeros Lietuvoje išvakarėse.
Kaip kilo tokia, sakyčiau, netikėta spektaklio idėja?
Besimokant choreografijos Nacionaliniame choreografijos centre Monpeljė, atsiskaitymui reikėjo pristatyti darbą. Dabar šiuolaikinio šokio repeticijų patalpos būna be veidrodžių, bet, kai reikėjo pradėti ruoštis, patekau į studiją su veidrodžiais. Taigi, žiūrėjau į save, ėmiau judėti ir galvoti, ko aš noriu. Ir supratau, kad aš kaip ir visi – gi norime būti gražūs, jauni, geros figūros, trokštame sėkmės, savirealizacijos. Pradėjau juoktis iš savęs. Taip ir kilo mintis apie „mises“. Tada temos nesiejau konkrečiai su Lietuva. Vėliau po studijų Nacionalinėje Strasbūro teatro mokykloje sudomino socialinio identiteto, nacionalizmo temos. Tada supratau, kad mano, lietuvės, mentalitetas labai skiriasi nuo prancūzų. Ir tai yra gerai! Pradėjau analizuoti savo kartais juokingą, kartais gražią lietuvybę.
Gal galėtum trumpai pristatyti savo darbą? Jis – labiau apie grožio kultą, tokių konkursų tuštybę ar visgi apie šalies reprezentavimą, jos realybę?
Mes su Thomu žaidžiame su televizijai ir šou verslui būdingais metodais, siekdami juos deformuoti ir ieškoti, kas už to slypi. Šiame konkurse grožio kultas yra akivaizdus, mes jį visi galime atvirai ir lengva širdimi kritikuoti. Pavyzdžiui, kad ir kas nutiktų, mano Misė turi išlaikyti savo įvaizdį ir nuolat šypsotis. Bet „Mis pasaulis“ konkurse laimi ne tik mergina, bet ir šalis. O nacionalizmo tema jau yra problematiška, man tai įdomiau. Mano personažas nori laimėti karūną ne tik sau, bet ir Lietuvai, tinkamai reprezentuoti šalį. Šita dvilypė ambicija ir nuveda ją iki „išprotejimo“, kur ji šaukia „Mes laimėsim!“, nors jau nežinia, nei ką, nei kodėl ji nori laimėti, nei kas tie „mes“.
Šokis ir grožio konkursai turi kažką bendro tarpusavyje?
O taip! Tobulo kūno paieškas, konkurenciją, įtampą.
Nors jau seniai gyveni užsienyje, sukūrei bei kitų šalių publikai pristatei spektaklį apie Lietuvą. Tai – patriotiškumas ar…?
Man labai svarbūs identiteto, nacionalinio identiteto klausimai. Tikiu, kad mes formuojami aplinkos, todėl esu pusiau lietuvė, pusiau pasaulio pilietė. Aš patriotė, bet bijau grįžti į Lietuvą, nes galiu būti nesuprasta ir nepriimta.
Grįžkime į kiek ankstesnius laikus. Kadaise buvai ekonomikos studentė, kuri tuo pačiu metu šoko ir teatre „Aura“. Kas tuomet privertė ne tik radikaliai keisti studijų kryptį, bet ir šalį?
Aš galvojau, kad šokis, kaip profesija, Lietuvoje neįmanomas. O norėjau atsiduoti tam iš visos širdies, visų jėgų arba kitas kraštutinumas – visai nešokti. Kaune susipažinau su prancūzų menininkais ir, susižavėjusi bohema, išvykau pamatyti pasaulio, ar visur tokia pat kova už buvimą tuo, kuo nori būti. Pasirodo, kad taip.
Lietuva-Prancūzija-Belgija. Tokiu maršrutu keliavai paskui šiuolaikinį šokį. Ar labai skiriasi jo tradicijos, kūrybinės sąlygos bei galimybės šiose šalyse?
Labai skiriasi. Prancūzijoje turiu intermittent du spectacle statusą: už oficialaus darbo valandas man mokama pašalpa. Man jos užtenka pragyvenimui, todėl galiu rinktis projektus, nežiūrėdama, kokį honorarą man gali pasiūlyti. Jei projektas pasirodys įdomus, sutiksiu dirbti ir be atlygio. Nebūnant intermittent du spectacle, mąstymas skirtųsi kardinaliai. Dirbu Prancūzijoje ir Belgijoje, o gyvenu pastarojoje šalyje, kuri yra laikoma šokio meka. Į konkursus susirenka šokėjai iš viso pasaulio, labai didelė konkurencija, visgi man Belgijos šiuolaikinio šokio scena yra priimtinesnė – drąsesnė, kritiškesnė.
Su kokiais iššūkiais, sunkumais susiduri kurdama, šokdama užsienyje?
Sunku „pramušinėti“ savo projektus, nes per daug pasiūlos. Nors ir labai gerai, kad jos daug, bet dabar matau, kad šokėja būti lengviau nei choreografe.
Viename interviu minėjai, jog norėtum, kad lietuviai suprastų – šokėjas, choreografas yra profesija, ne tik laisvalaikio pomėgis. Jauti (-ei) spaudimą, jog tai nėra tokia pat rimta veikla, kaip, sakykim, kadaise palikta ekonomika?
Tas spaudimas ir buvo viena iš išvykimo iš Lietuvos priežasčių.
Jaudiniesi prieš pristatydama spektaklį Lietuvos auditorijai?
Labai. Bet, kai dirbu, jaudinimasis iš karto praeina.
Beje, tai ar pavyks lietuvei laimėti „Mis pasaulis 2014“ gražuolės rinkimuose?
Dabar tai mano Mis taip nori visiems patikt ir laimėti pasaulio pripažinimą, kad jai „negražiai“ baigiasi. Ji baigia betiksle kova, blaškymusi bei gynybiniais ultranacionalistiniais (ir ne tik lietuviškais) šūkiais. Visgi aš dar ieškau tos pabaigos: ji ne apie Lietuvos nacionalismą, o apie radikalius nacionalistinius judėjimus Europoje, kurie yra logiški. Jie artikuliuoja globalizacijos, „amerikanizacijos“, kišamo vartotojiškumo ir savo, šalies identiteto praradimo baimes. Aš ir Mis esam už identitetą, tai yra savotiškumą, nors jis kartais ir juokingas, ir keistas. Tiek žmogaus, tiek šalies.
