Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Kai ateini į kino teatrą ir seansas neįvyksta, nes dviem žmonėms filmo rodyti neapsimoka, supranti, kad prasidėjo vasara. Tačiau, kai pamatai, kiek žmonių sėdi lauko kavinėse, suvoki, kad tikrai kino salė tuščia ne todėl, kad visi laiką leidžia gamtoje. Pasiduoti masinei psichozei „kažkur eiti, kažką veikti“ gan lengva, bet lengva ir jai atsispirti. Ypač, jei laukia geras kinas.
Antras dublis – kitą dieną atėjus į kino teatrą dėl to pačio filmo, seansas įvyko. Tik nežinia, kas būtų buvę geriau – sėdėti dar vienoje „pliurpologijos“ vakarienėje po „Švyturio“ skėčiu ar tame filme. Apie ką kalba, atspėti nėra sunku – atmetus visus iksmenus, godzilas, virtuves paryžiuje ir pan. šlamštą, lieka gracingoji ir siaubingoji „Monako princesė“ (Grace of Monaco).
Pamenatė 2007 metais pasirodžiusią juostą „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas (pranc. La vie en rose). Štai jo režisierius Olivieris Dahanas sugalvojo išmėginti laimę spręsdamas kino uždavinį pagal nesudėtingą formulę: pasirinkti žmogų, kuriuo kadaise žavėjosi pasaulis, jo gyvenimo istoriją ekranizuoti lyg pasaką, pasitelkti į pagalbą profesionalius kinematografus, kostiumų dizainerius, dekoratorius ir, žinoma, aktorius, galiausiai atidaryti savo nepriekaištingu kūriniu ištaigingąjį Kanų kino festivalį.
Kairėje – Grace Kelly, dešinėje – ją įkūnijusi Nicole Kidman
Matyti, kad nuo pat pradžių režisierius nepatikėjo būsimo filmo sėkme, nes pačioje pradžioje žiūrovą pasveikina frazė „Tikrais įvykiais paremta išgalvota istorija“. Tačiau nepaisant to, Holivudo patikrinta formulė, kartais turi ir paklaidų. Tiek į kino, tiek į Monako istoriją ryškiai įėjusią amerikietę Grace Kelly teko suvaidinti žavingajai australų aktorei Nicolei Kidman, kurios vaidyba šį kartą labiau šokiravo nei žavėjo. Galbūt kaltas nuobodus scenarijus, kuriame jos veikėja labiau medinė nei ryški istorinė figūra, galbūt trikdanti disnėjaus dramaturgija, kuri Grace Kelly pavertė lėkšta ir aikštinga princese, o ne protinga ir talentinga Princo žmona, kaip byloja istorija.
Paradoksas – karališkoji pora susitiko būtent Kanų festivalyje, tačiau kilmingoji Monako šeima šį kartą atsisakė vykti į renginį, būtent dėl iškraipytos ir purvais apdrabstytos jų giminės istorijos. O buvusieji ten sako, kad atidarymo metu garbinga publika trypė kojomis ir švilpė, stebėdami po nuostabiais kostiumais ir dekoracijomis besidauginančius liapsusus. Nusipirkusiam bilietą žiūrovui belieka žiovauti, laukiant, kol N. Kidman persirengs dar viena karališka retro suknele, ar kol pagaliau ekrane pasirodys hepiendas.
Būtų nauda bent ta, kad sužinai kažkokias istorines detales, pavyzdžiui, apie konfliktą tarp Monako ir Prancūzijos; apie režisieriaus Alfredo Hitchkocko ar operos dainininkės Marios Callas santykius su Grace Kelly; pagaliau žymių žmonių šeimos peripetijas. Tačiau tai, kad istorija yra išgalvota, tik paremta tikrais įvykiais, kompromituoja: iš kur žinoti, kas išgalvota, kas tikra? Priimi tai, kad egzistavo toks Rainieris III ir amerikiečių aktorė Grace Kelly, kurią jis vedė, ir režisierius, kuris sugebėjo iš jų santuokos pasišaipyti.
Sakoma, kad uždarymo filmo pozicija, sutapusi šiemet su rinkimų į Euro Parlamentą išvakarėmis, kainavo apie 100 tūkst. Galime tik įsivaizduoti, kiek turėjo kainuoti O. Dahano prodiuseriams parodyti „Monako princesę“.