Trečiadienį startavo „Vilnius Jazz“ festivalis, kuris vakar persikėlė į Rusų dramos teatrą. Štai čia turbūt ir prasideda tas tikrasis Vilniaus džiazas, visų laukiamas ir skleidžiantis nepaprastą energiją.
Ketvirtadienio vakarą nutiko tai, ko ir buvo tikėtasi. Teatrą kelias valandas užpildė hipnotizuojantys šiuolaikiško džiazo ritmai ir modernios kompozicijos.
Visada sunku suprasti, ką tokio traukiančio turi džiazo improvizacijos. Juk tikrai ne kiekvienas improvizuojantis kolektyvas priverčia jų klausytis iki pat pasirodymo pabaigos. Muzikantai, regis, kiekvienas groja sau, bet kažkokiu fenomenaliu būdu sukuriama harmonija.
Samuelio Blaserio kvartetą sudaro šveicarai: trombonininkas S. Blaseris, bosininkas Baenzas Osteris, taip pat gitaristas Marcas Ducretas iš Prancūzijos bei amerikiečių būgnininkas Geraldas Cleaveris. Visi keturi kolektyvo muzikantai – žinomi džiazo virtuozai. O jų programa Rusų dramos teatre buvo trumpa, bet užburianti.
Prisipažinsiu, nesu didelis tokio džiazo gerbėjas ir avangardinės improvizacijos, neturinčios aiškios struktūros, gana greit pabosta. Ketvirtadienio vakarą įsitaisęs teatro kėdėje pastebėjau, kad jau geras 15 -20 minučių neatitraukiu akių ir minčių nuo muzikantų. O tiksliau, nuo instrumentų.
Beklausydamas atlikėjų dar kartą įsitikinau, kas yra tikras džiazo meistras. Bosininkas B. Osteris atrodė tarsi suaugęs su savo kontrabosu, lygiai taip pat gitaristas M. Ducretas – su savo gitara.
Muzikantai vienas po kito improvizavo ir kiekvienas tarsi peržengdavo grojamo kūrinio ribas, kad ir kokios tolimos jos būtų. Kiekviena šio kvarteto kompozicija, regis, susidėjo iš keturių skirtingų improvizacijų, kurios turėjo bendrą vardiklį. Tą vardiklį įvardinti sunku, nes tai ir yra džiazo paslaptis.
Tik tikri profesionalai sugeba sukurti darną garsuose ir kompozicijose, kurios skamba labiau kaip padriki garsai, o ne vientisas kūrinys. Ir dar – šie muzikantai vėl priminė, kokią galią muzikoje turi tyla.
Iš tiesų seniai bepatyriau tą jausmą, kada kūrinio viduryje aiškiai girdisi kiekvienas fotografuojantis fotoaparatas ar kur nors girgždančios grindys. Džiazo virtuozai ir subtilias pauzes į savo muziką įkomponavo nepriekaištingai.
Ko gero būtent ta paprastumo galybe profesionalūs ir legendiniai atlikėjai skiriasi nuo įvairių džiazo diletantų ar šiaip mėgėjų. Nedarydami nieko ekstravagantiško, nesistengdami šokiruoti publikos, nekurdami muzikinių rebusų, neišsprendžiamų viso pasirodymo metu jie tiesiog sukurią tą aurą, kuri klausytojus pati įtraukia į muzikos sūkurį.
Labai džiaugiuosi, kad džiazas rusų dramos teatre prasidėjo būtent šių atlikėjų muzika. Sakoma, kad pirmas įspūdis visada stipriausias, tad smagu, jog jis buvo toks geras.
Tradicinė džiazo publika
Dariui Užkuraičiui pakvietus į „dvidešimties džiazinių minučių pertrauką“ buvo galima apsidairyti ir pažiūrėti, kokia gi šiemet publika susirinko pasimėgauti aukščiausios rūšies džiazu. Turbūt verta pasakyti, kad kokia muzika, tokia ir auditorija. Kaip ir visada, tarp žiūrovų buvo galima sutikti ir daug žinomų Lietuvos džiazo muzikantų, kitų pažįstamų veidų.
„Vilnius Jazz“ rusų dramos teatre iš tiesų jau tapo elitiniu renginiu. Smagu, kad šiemet organizatoriai pritaikė nuolaidas moksleiviams ir studentams. Tai labai gerai, nes naudinga visiems.
Jaunimui, mėgstančiam džiazą, toks renginys neabejotinai yra didžiulis įspūdžių ir įkvėpimo šaltinis, o ir festivalio publikai visai naudinga atsijauninti ir paįvairėti. Juk niekas nenori pamažu virsti muzikos snobu, nors kol kas muzikinis snobizmas „Vilnius Jazz“ negresia. Pripažinsiu, kad šiokią tokią baimę dėl to jaučiau, bet nuoširdi ir šilta festivalio publika greit išslaidė visus nuogąstavimus.
Melancholiškas aitrumas
“Įsivaizduokite nuodėmingą Ninos Hagen ir Jimo Morrisono duetą, atliekantį Bertoldo Brechto ir Rimbaud kūrybą su grupe, sudaryta iš “The Doors”, “The Velvet Underground” ir “Pink Floyd” narių, ir maždaug suprasite kerintį “DarkBlueWorld” skambesį”. Pristatydamas antrą vakaro pasirodymą Darius Užkuraitis citavo Kanados džiazo žurnalą „Coda“.
Apibūdinimas išsamus ir tikslus. Ant teatro scenos užlipusi grupė „DarkBlueWorld“ ir yra būtent toks saldžiarūkštis muzikos mišinys. Taip, jiems tikrai netrūksta „The Doors“ tamsumo, „Pink Floyd“ melancholijos, dar pridedama ir aštrių charizmos prieskonių. Tie prieskoniai dažniausiai sklinda iš grupės lyderės ir vokalistės Elizabeth Fischer asmenybės. Ji yra pagrindinė tekstų autorė, o jai pritariantys muzikantai muziką komponuoja pagal vokalistės poeziją.
Kokia poezija, tokia ir muzika. Šiek tiek slegianti širdį, šiek tiek skaudi, vietomis sukelianti daugiau neigiamų emocijų nei teigiamų. Tačiau kaip ir visur džiaze, taip ir čia netrūksta paradoksų.
Šįkart paradoksas tas, kad iš pažiūros negatyvi muzika vis tiek sukelia norą jos klausytis dar ir dar. Skausminga atlikėjos lyrika, paaitrinta (o kartais pasaldinta) nepakartojama gitaristo Tony Wilson kūryba ketvirtadienio vakarą nepaliko abejingų. Elizabeth Fischer, regis, net neketino įtikti publikai (jei kas nors to išvis tikėjosi).
Grupės pasiruošimo pasirodymui metu ji labiau priminė teatro valytoją, susisukusią į nebe naują megztinį ir lyg netyčia užklydusią ant scenos. Pasirodymo metu prieš auditoriją žengė ta pati valytoja įsisupusį į tą patį nebe naują megztinį. Jokių išorinių pastangų pelnyti žiūrovų simpatijas, jokių reveransų ir visiškas atvirumas.
Tikrieji traukos burtai prasideda tada, kada Elizabeth Fischer pradeda pasakoti skausmingas, melancholiškas ir aštrias savo istorijas, pateiktas muzikine „DarkBlueWorld“ išraiška. Po šios grupės pasirodymo veide neliko šypsenos, šlovinančios džiazo muzikantų unikalumą ar improvizacijos fenomenalumą.
Pirmųjų vakaro atlikėjų sukeltą muzikinį džiaugsmą „DarkBlueWorld“ nustumė į antrą planą. Bet jokių blogų emocijų anaiptol neatnešė. Paliko tik tą keistą priklausomybę, kada skauda, bet norisi dar. Jei tik „DarkBlueWorld“ dar kada nors gros Vilniuje, būtinai jų klausysiu vėl. Patariu klausyti ir visiems, kieno širdis nors kartą gyvenime liūdėjo.
Daug žadantis penktadienis
Kad ir koks galingas buvo ketvirtadienio emcijų užtaisas, jis bent trumpam turi būti padėtas į šalį. Penktadienio vakaras žada būti ne ką mažiau intriguojantis. Prisipažinsiu, kad tarptautiniuose džiazo festivaliuose mane labiau domina atlikėjai iš užsienio. Todėl ir šiandien labiau laukiu ne Dainiaus Paulausko grupės pasirodymo, o kolektyvo iš Taivano „Sizhukong“ koncerto.
Nežinau, ką pasiūlys rytietiškas džiazas, bet numanau, kad tai bus dar vienas emocijų paketas, papildysiantis kol kas labai sėkmnigą šio rudens džiazo rinkinį. Beje, jau šiandien klube „Tamsta“ įvyks ir naktinė Jam sesija. Ten subtilių ir reikšmingų tylos pauzių nebus, bet dėl aukšto lygio džiazo praktiškai neabejoju.
Vakaras laukiamas su nekantrumu, o kol kas visi galime pasidžiaugti, kad egzistuoja džiazas ir vyksta jo festivaliai.
