Žinoma, Kalėdų Senelis dovanas pristato visiems geriems pasaulio vaikams. Bet kaip? Ir kodėl? Pažvelkime į Kalėdų dovanų logistikos galimybes moksliškai.
Kokiu greičiu reikia „traukti“ roges?
Darydami prielaidą, kad Kalėdų Senelis Kūčių naktį turi įveikti 510 milijonų kilometrų, ir tokiai kelionei gali skirti visas 32 valandas, tai dovanų maišus jis turėtų gabenti 10,7 milijono km/val. (2,7 tūkstančių km/sek.) greičiu ištisą naktį, ir tik tokiu atveju, kad jis niekada nesustos.
Specialiai pritaikytose rogėse įmontuota dovanų iššovimo sistema, pataikanti tiesiai į kaminą net nesustojant. Skrydžio orientavimosi sistema turėtų būti ganėtinai įspūdinga. Juk būtų nesmagu dovanų besitikinčiųjų atveju, jei atsitiktinai jomis Kalėdų Senelis imtų ir apipiltų Afganistano vestuvinių puotų dalyvius. Kelionei jis turėtų pasiruošti ir fiziškai – „trumpam reikaliukui“ palikti roges net nebūtų kada.
Kiek sveria pakrautos rogės?
Pernai „The Telegraph“ žirnalistas Tomas Chiversas apskaičiavo, kad Kalėdų Senelio rogėmis galima gabenti 700 milijonų žaislų „transformerių“ (Optimus Primes), visus juos traukia 3 milijonai pakinkytų šiaurės elnių. Toks „laivas“ sveria 1,2 milijardo tonų).
Šiemet, dėka pasirodžiusio animacinio filmo „Žaislų istorija 3“, bus galima gabenti superherojų-astronautą Bazą (Buzz Lightyear), kurie kartu su dėžute sveria po 1,2 kilogramo – o tai visais 659 gramais daugiau nei svėrė vienas „transformeris). Tokiu būdu 840 tūkstančių tonų žaislų patempti bus reikalingi 5,6 milijonai šiaurės elnių. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas šiaurės elnias sveria apie 272 kg, visa „ištaiginga“ procesija (darant prielaidą, kad rogės yra nesvarumo būsenoje) stovėdama vietoje svers 2,36 milijardo tonų.
Tuo tarpu pernai nespėta atlikti apskaičiavimų atsižvelgiant į reliatyvistinį masės padidėjimą, kurį sukelia rogių greitis. Važiuojant 10,7 milijono km/val. greičiu, o tai viso labo 0,97 procentai šviesos greičio, visa tai turėtų sverti stacionariam 2,36 milijardo tonų.
Ar gali šiaurės elniai skristi?
To tai jau tikrai reikėtų klausti buvusio „The Telegraph“ mokslo rubrikos redaktoriaus daktaro Rogerio Highfieldo, apie tai parašusio visą knygą.
„Kažkur Šiaurės ašigalyje, o galbūt didžiuliame komplekse po Gemilero sala, turėtų būti visa armija mokslininkų, eksperimentuojančių su naujausiomis aukštai temperatūrai atspariomis medžiagomis, genetinėmis skaičiavimo technologijomis ir iškreipta visatos laiko geometrija – visu tuo vardan vieno bendro tikslo: milijonams vaikų visame pasaulyje kiekvienas Kalėdas paversti švente“, – sako jis.
Raketos galia varomos rogės – nediskutuotinas klausimas: kuro sąnaudos itin didelės. Bet jei Kalėdų Senelio elfai – „neabejotinai atliekantys įspūdingiausius tyrinėjimus ir kuriantys išvystytą įrangą, kokios ši planeta dar nėra regėjusi“ – jie stengiasi deformuoti kosminį laiką, kuris leistų roges „patupdyti“ mažame erdvės burbuliuke, judančiame savaime ir savo greičiu galintį pralenkti šviesą. Kitas būdas – sraigtinės technologijos, galinčios numatyti kosminių kelių susikirtimus, ir leistų keliauti laiku. Tokiu būdu dingtų būtinybė vos per vieną naktį atlikti visus reikiamus darbus.
Bet visa tai – apie varomas roges. Tačiau šiaurės elniams vis dar reikia sugebėti skristi savarankiškai. Tam galėjo būti pasitelkta genų inžinerija. Šiaurės elniams „užauginti“ didžiuliai plaučiai, kurie užpildomi heliu. Jie gali net gimti su sparnais ir peleku – stabilizatoriumi.
„Ant galvų šiaurės elniai turi keistus įrenginius, kuriuos mes vadiname paprasčiausiais ragais ir naiviai tikime, kad patinai jais naudojasi kovoje ir siekdami patelių prielankumo. Tai visiška nesąmonė. Elnio ragai iš tikrųjų yra fraktalūs sūkurius sukeliantys prietaisai. Čia jau kalbama ne apie aerodinamiką čia, bet apie „ragų aerodinamiką“ (antlaerodynamics)“, – pažymi Warwicko universiteto matematikos profesorius ir straipsnių autorius Ianas Stewartas.
Dovanoms pristatyti reikiamą greitį šiaurės elniai pasiekia ragų pagalba – jie pakankamai iškeliami, kad galėtų skristi.
Kam iš viso reikia tų dovanų?
Kodėl mes esame dosnūs? Kodėl įsigytus vertingus daiktus mes duodame kitiems žmonėms, tuo tarpu kai galėtume juos pasilikti?
Harvardo universiteto profesorius Martinas Nowakas teigia, kad mūsų kilnumas evoliuciniu požiūriu yra vis dar naudingas todėl, kad sukuria altruizmo „tinklą“, tad mūsų suteikta nauda kitiems galų gale ims ir sugrįš: „Aš padedu jums, o galiausiai kas nors padės ir man“.
„Analizė rodo, kad dėkingumas ir kitos teigiamos emocijos, didinančios pasirengimą padėti kitiems, gali plėtotis konkurencingame natūraliosios atrankos pasaulyje“, – teigia profesorius pridurdamas, kad tai veda „prie epideminio altruizmo“, o tai yra sprogstamai padidėjusio noro dalintis padarinys.
