Retas kuris gali džiaugtis radęs pašaukimą anksčiau nei leidosi jo ieškoti. Rūtai Jankauskaitei (22) pasisekė: dar mokykloje buvo grupės „Sheezanova“ vokaliste, o šiandien jau „prie profesionalų“ save laikanti fotografė. Ar ne per daug vienam žmogui? „Dviejų kėdžių vienu užpakaliu neapsėsi“ šypsosi jaukioje kavinukėje kavą gurkšnojanti raudonplaukė, o pokalbio eigoje prasitaria, kad nuo mažumės ji daug piešia.
Tačiau nebuvo viskas taip paprasta, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti: grupės ji nepaliko dėl fotografijos, nes svajojo tapti režisiere, o šia negali būti dėl, kaip ji pati sako, išsiblaškymo ir kantrybės stokos: nuotrauką gali padaryti per kelias valandas, o filmui prireikia ir kelių metų.
Taigi, kaip vis dėl to atėjai į fotografijos pasaulį?
Su fotografija niekad neturėjau santykio. Mano tėtis tuo intensyviai užsiimdavo, fotografuodavo daug, pats ryškindavo juostas. Ir mane nuo vaikystės bandė sudominti ja, bet aš kažkaip nesusidomėjau. Tik prieš kelis metus dėl mokslų ir vidinio poreikio save išreikšti pradėjau fotografuoti, vėliau pasisekė dirbti fotografo Gedmanto Kropio asistente. Kai nustojau asistuoti jam, pradėjau fotografuoti pati. Nusistačiau sau, kad per savaitę turiu padaryti tris fotosesijas. Tai taip ir dariau: kiekvieną savaitę vis kažką galvodavau ir darydavau, praktikuodavausi pati. Daug skaičiau, daug žiūrėjau kitų nuotraukų…
Vadinasi fotografuoti nepradėjai organiškai iš aistros pačiai fotografijai?
Aš visada jaučiau didelę aistrą madai. Kai pradėjau fotografuoti, pati buvau ir stilistė, ir grimuotoja… ir dabar kai pasižiūriu tai tos pirmos nuotraukos tikrai geros, aš jas ir dabar kai kur panaudoju ir aplinkiniai retai supranta, kad tai buvo vienos pirmųjų mano nuotraukų.
Man patiko mada ir norėjosi kažkaip tai išreikšti, ne tiek kuriant drabužius, kiek vaizdus, siužetus. Taip prisidedu prie jos, kurdama madai asociatyvius vaizdus.
Žvelgiant į tavo portfolio išryškėja pagrindiniai tavo stilistikos elementai: švelnūs tonai, subtilus siužetas… Ar nesinorėtų pereiti į kitą pusę ir, pavyzdžiui, šokiruoti žiūrovą?
Sąmoningai to nesiekiu. Aš pati nelabai moku į savo nuotraukas žiūrėti iš šalies, kartais man jos atrodo visiškai skirtingos, o kartais labai panašios. Dažniausiai vaizdas gimsta retušuojant – kai jau suspurda širdis, tai reiškia, kad nuotrauka artėja prie galutinio vaizdo. O savo nuotraukomis kažko šokiruoti aš visiškai neturiu nei noro, nei įkvėpimo. Manau, kad kiekvienas kadras privalo būti išdirbtas spalviškai ir idėjiškai. Šokiruojančios nuotraukos praranda savo estetiškumą tuo, kad nieko nebelieka kaip tik nuogumas ar šokiruojantis elementas.
Kokius uždavinius sau keli prieš fotosesiją?
Mano pagrindinė užduotis visada yra gerai kontroliuoti situaciją ir dar – paisyti savo nuomonės. Jei matau, kad modelis pozuoja ne taip, tai drąsiai jai tai ir pasakau, nes priešingu atveju kadras bus negeras ir niekas nebus patenkintas.
Bet būna kada nepasiseka?
Būna… Bet kartais tai gali būti tiesiog nuomonių skirtumas. Pavyzdžiui, jei darau fotosesiją pagal užsakymą, tai jo užsakovui gali atrodyti visai kitaip nei man. Kai fotosesija stringa, tenka ją ilgai daryti tol, kol matau, kad gausis bent vienas geras kadras.
Tenka priimti ir užsakymus. Ar būna sunku, kai reikalaujama visai kito, nei norisi pačiai?
Man patinka tokie iššūkiai, nes tai padeda profesionalėti. Jei gali daryti ir madą, ir reklamą, tai jau gali save laikyti profesionalu. Su tokiais projektais aš profesionalėju.
Dažnai jaunam sunku peržengti tą ribą, kada jau gali save „įrėminti“ į profesiją. O tu ar jau laikai save fotografe?
Aš tai suvokiau tik dabar, kai dalyvavau „Ievos“ fotografijos konkurse „Madamorfozės 2010”. Pernai registravausi kaip mėgėja, o šiemet paraiškoje jau užpildžiau, kad esu profesionalė. Pagalvojau – jei jau žurnalo viršelyje yra mano daryta nuotrauka, tai jau galiu save laikyti fotografe, nebe mėgėja. Tą akimirką aš supratau, kiek aš padariau, kiek nuėjau ir kur esu dabar… Žinoma, tobulumui ribų nėra ir man reikia dar labai tobulėti.
O ar prireikia atostogų nuo fotoaparato?
Būna… Būna. Kai tai nutiko pirmą kartą, tai net išsigandau – nejau jau atsibodo fotografija ir taip baigsiu? Bet dvi savaitės praėjo ir vėl sugrįžau. Ir kartojasi taip man tos atostogos. Dabar jau mėnuo kaip nieko nefotografavau dėl sesijos (studijuoja fotografiją), bet jau jaučiu, matau daiktus, gimsta idėjos ir net niežti rankas.
O kaip kinas?
Mėgstu žiūrėti filmus, ypač kai sergu. Labai stebiu filmų kadruotes, kompizicijas, vaizdus, spalvas… tai man padeda fotosesijose. Norėčiau kada pabandyti filmo dailininkės duoną.
Dar šiek tiek apie Rūtą:
- Užsakymus priima atsakingai rimtai apsvarsčiusi.
- Vestuvių fotografuoti nesikrato.
- Gamtos, miesto, reportažų nefotografuoja.
- Mėgsta fantastinę literatūrą, labai patinka Haris Poteris.
- Mylimiausias fotografas – Tim Walker.
Beje,
- …Rūtos tėtis dabar ja labai didžiuojasi!
