Dvidešimt nepriklausomybės metų. Kas pasikeitė? Požiūris? Mąstymas? Miestų kultūra? Šiuos ir kitus klausimus palietė britų žurnalistas bei meno kuratorius Davidas Ellisas, Vaidoto Digimo režisuotame dokumentiniame filme „Kelionė per Lietuvą“.
Pirmą kartą į Lietuvą Davidas Ellisas atvyko 1993m. Priežastis – atrasti „netgi“ Lietuvą. Mat išgirdęs Cole Poreter (1937m.) dainą „Padarykime tai, įsimylėkime“, kurioje yra tokios eilutės „netgi lietuviai ir latviai tai daro“ jis nusprendė pamatyti tautą, kuri netgi gali įsimylėti! O vėliau nusprendė įgyvendinti savo užmojį – pažinti Lietuvą. Ir ją parodyti.
Tik prasidėjus filmui pagalvojau, jog gan keista rodyti Lietuvą lietuviams. Tačiau visuomet išlieka ta intriga, kaip bus šį kartą . Viskas vyko skalndžiai, atvykimo – išvykimo principu. Davidas nusileido Vilniaus oro uoste ir nuo tada prasidėjo ta kelionė. Iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo keista, kad būtent britas nusprendė rodyti Lietuvą. Tačiau, kaip žinia, Jungtinė Karalystė – antrieji lietuvių namai, tad tuo jau stebėtis nebereikėtų.
Vienas filmo veikėjas pasakė, jog vieną kartą išvažiavęs niekados negali sugrįžti iki galo. Tad Davidas klausė: kodėl negrįžtama? Kodėl išvažiuojama? Jis keliavo per Lietuvos miestus ir miestelius norėdamas sužinoti priežastį, kas priverčia lietuvius emigruoti. Atsivėrę keliai po Nepriklausomybės atgavimo? Noras gyventi geriau? O gal čia įsitvyrojus banali ir visiems žinoma frazė, jog gerai ten kur mūsų nėra.
Taigi filmo idėjos savininkas lyg nori parodyti, jog būtent ČIA yra labai gerai. Kalbindamas paprastus miestiečius, nesibodėdamas jų kalbos, klausinėdamas laisvės tema jis tarsi mums leidžia vertinti visa tai ką išsikovojome, ar bent eiti to link. Ir tik, kai mus bando sudominti, kai viskas yra paverčiama pramogų forma, tik tuomet mes sutinkame su tuo. Tai laisvo gyvenimo požymis. Ar tai gerai? Sunku pasakyti kas dabar yra gerai. Vieni sako, kad prie rusų buvo gerai, tačiau antai filme katalikų kunigas Ričardas Doveika to nelinki net baisiausiam priešui.
Skirtingi pamąstymai, skirtingos nuomonės, skirtingos mūsų pačių interpretacijos. Karta, kuri nepatyrė ideologijos spaudimo sunkiai įsivaizduoja, kaip tai vyko. Tad ir filme kalbinami tie žmonės, kurie gyveno, matė ir jautė tą laikotarpį. Galbūt trūksta to optimistinio tono. Bet kažin ar optimizmas derinasi su okupacija.
Filme panaudota Lietuvos kronikos. Įsimintiniausios mūsų Tėvynės akimirkos. Baltijos kelias, sausio 13-oji, vasario 16-oji,kovo 11-oji. Datos. Tarsi vėl, rodoma jiems, užmirštuoliams ir mums, nepatyrusiems. Kaip pats režisierius sakė, tai tam, kad labiau būtų pabrėžiama ta laisvė ir Davido idėjos pamatas.
Taip, papirko. Mažai kur pamatysi tas kronikas, švenčių proga tokią malonę suteikia Lietuvos televizija, bet tik tuomet. Kelionės trukmė sumažino aplankytų objektų skaičių. Bet iš vienos pusės tai gerai, nes gal jau būtų buvę per daug. Ne Lietuvos, be abejo, o kalbų.
Pasižiūrėjus ir išgirdus autoritetingų žmonių kalbų, jų išgyvenimų ir patirties susipranti, kad tai yra nepamirštama. Tik atmintis, kuri yra nesaugoma pasimiršta. Tačiau, pasak filmo veikėjų tą užmiršti būtų nepagarbu ir – net neįmanoma.
Galime pasidžiaugti, jog vis dėl to, kad ir kaip tolstame nuo laisvės, kaip pilietiškumo sąvokos, kad ir kaip mus okupuoja kitos tradicijos, kad ir kaip vejamės Vakarus ir slepiam savo provincialumą, yra dar žmonių kurie tai vertina, brangina ir neleidžia sau to užmiršti. Tai pagarba Tėvynei. Malonu ir džiugu, jog esame įdomūs svetimšaliams, tokiems kaip Davidas Ellisas, kuris neatvažiuoja su tikslu išgerti pigaus alaus ir pasilinksminti su karštomis lietuvaitėmis ( kad ir kaip tai būtų nemalonu sakyti, taip rašoma turistiniuose lankstinukuose, reprezentuojant Lietuvą ).
Davidas Ellisas kelia aukštyn mus, kaip tautą. Ir tuo mes galime didžiuotis! Filmo pabaigoje, jis grįžta į Londoną, tačiau radęs jį Lietuvoje, jis savo miestą atrado čia. Nebijokime ir nesigėdinkime būti patriotiškesni, kad ir filmo dėka, suprasdami ar bent šiek tiek paveikti, šios puikios galimybės.
Ačiū Davidui Ellisui, Vaidotui Digimui ir visai kūrybinei komandai, kuri dar gaivina Lietuvos istoriją ir dalinasi ja su mumis. Gražios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės!
