Pirmoji žmonijos laiko mašina?

Jeigu Tomo Veilerio (Tom Weiler) ir Čiui Man Ho (Chui Man Ho) sukurta teorija yra teisinga, tuomet Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (LHC) – sudėtingiausia suabatominio pasaulio tyrimų laboratorija Žemėje – turėtų tapti pirmąja mašina, galinčia priversti medžiagą keliauti laiku į praeitį.

„Mūsų teorijos sėkmė yra abejotina, – pažymi Vanderbilto universiteto (JAV) fizikos profesorius T. Veileris. – Tačiau ji nepažeidžia jokių fizikos dėsnių ar eksperimentinių apribojimų“.

Vienas iš svarbiausių greitintuvo tikslų yra aptikti paslaptingąjį Higso bozoną – dalelę, kurią fizikai mano nulemiant tokių dalelių kaip protonų, neutronų ar elektronų masę. Jeigu eksperimentų metu pasisektų sukurti Higso bozoną, kai kurie mokslininkai yra įsitikinę, jog šis tuo pačiu metu sukurtų kitą dalelę, vadinamą Higso singuletu.

Pagal T. Veilerio ir Č. Ho teoriją, šie singuletai turėtų pasižymėti savybe, leidžiančia jiems patekti į papildomą penktąją dimensiją, kurioje būtų galima judėti laiku į priekį ir atgal, vėl pasirodyti ateityje arba praeityje.

„Vienas iš patraukliausių šio teorinio artinio bruožų yra tas, jog jis išvengia didžiųjų keliavimo laiku paradoksų, – aiškina tyrėjas. – Kadangi keliauti laiku sugeba tik šios ypatingosios dalelės, galima ramia širdimi atmesti tokius scenarijus, kuomet žmogus grįžta į praeitį ir dar prieš savo gimimą nužudo tėvus. Vis dėlto jeigu mokslininkai sugebėtų valdyti Higso singuletų susidarymo procesą, galbūt pavyktų nusiųsti tam tikras žinutes į praeitį arba ateitį“.

Tyrėjų sukurta teorija bus išbandyta, jeigu fizikai, stebintys greitintuvą, išvys spontanišką Higso singuletų ir jų skilimo produktų susidarymą. Jeigu taip įvyktų, T. Veileris ir Č. Ho yra įsitikinę, jog šį reiškinį bus sukėlę dalelės, laiku nukeliavusios į praeitį ir pasirodžiusios prieš jas sukūrusį dalelių susidūrimą.

Mokslininkų mintys yra paremtos vadinamąja M teorija, kuri iš esmės aprašo visus Visatoje vykstančius reiškinius. Šią teoriją plėtojantys fizikai teoretikai turi viziją vienu matematiniu aprašu apibūdinti visas žinomas subatomines daleles ir jėgas, įskaitant gravitaciją, tačiau tam reikia ne įprastinių keturių, bet dešimties ar vienuolikos dimensijų. Tai leidžia spėti, kad mūsų Visata savo forma gali priminti keturmatę membraną, arba „braną“, plaukiojančią daugiamačiame erdvėlaikyje.

Tokiu atveju pagrindinės Visatos sudedamosios dalys yra įstrigusios branoje, todėl negali judėti kitomis dimensijomis. Tačiau egzistuoja kelios išimtys. Kai kurie mokslininkai teigia, jog, pavyzdžiui, gravitacija, yra silpnesnė už kitas fundamentaliąsias sąveika, nes ji pasklinda po kitas dimensijas. Kita siūloma išimtis – minėtasis Higso singuletas, nereaguojantis į kitas jėgas, išskyrus gravitaciją.

T. Veileris ėmė tyrinėti keliavimo laiku galimybę prieš šešerius metus, kad paaiškintų kelias anomalijas, stebėtas eksperimentų su neutrinais metu. Neutrinai yra vadinami vaiduokliškosiomis dalelėmis, nes jie ypač retai sąveikauja su įprastine medžiaga: per sekundę milijardai jų kiaurai perskrodžia mūsų kūnus, tačiau mes to nepajuntame.

T. Veileris su kolegomis iš Havajų universiteto (JAV) sugalvojo, kaip būtų galima paaiškinti anomalijas, remiantis hipotetinės dalelės – steriliojo neutrino – egzistavimu. Pasak teorijos, sterilieji neutrinai yra dar mažiau pastebimesni už savo brolius neutrinus, nes jie sąveikauja tik gravitacine jėga. Vadinasi, šios dalelės nėra prisirišusios prie mūsų Visatos branos, todėl gali keliauti papildomomis dimensijomis.

Mokslininkai iškėlė mintį, jog sterilieji neutrinai juda greičiau už šviesą, nes skriedami papildomomis dimensijomis randa trumpesnį kelią. Pagal A. Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją, egzistuoja tam tikros sąlygos, kuomet judėjimas greičiu, didesniu už šviesos, yra lygiavertis keliavimui laiku į praeitį. Tai leido fizikams pradėti plėtoti keliavimo laiku idėją.

2007 metais tyrėjai išspausdino darbą, pavadintą „Neutrino keliavimas laiku“, kuris sukėlė nemenką akademinės bendruomenės subruzdimą.

Greitai paskelbtos mintys susilaukė atgarsio ir mokslinės fantastikos gerbėjų tarpe. Marko Alperto (Mark Alpert) novelė „Galutinė teorija“ („The New York Times“ apibūdinta kaip fizika pagrįsta „Da Vinčio kodo“ versija) yra paremta mokslininkų iškelta hipoteze, jog neutrinai suranda trumpesnį skriejimo kelią papildomose dimensijose. Džo Haldemano (Joe Haldeman) novelėje „Atsitiktinė laiko mašina“ pasakojama apie laiku keliaujantį studentą. Autorius pažymi, jog aprašo keliavimo būdą, kurią pasiūlė T. Veileris ir jo kolegos.