Naujų lietuviškų filmų visada laukiame su nekantrumu ir dažniausiai vedami nacionalizmo jausmo, kuris domisi viskuo, kas sukuriama Lietuvoje.
Ypač jei naują lietuvišką produktą sukuria jaunas režisierius ir dar sugeba jį gerai išreklamuoti. O po tokių premjerų keliame nykštį į viršų arba į apačią. Džiaugiamės, kad pamatėme gerą lietuvišką filmą arba giliai atsidūstame „na, dar vienas nepavykęs lietuviškas darbas“. Tad į kurią pusę nykštys rodė po „Kino pavasario“ premjeros – Romo Zabrausko filmo „Porno melodrama“?
Apie šį filmą turbūt daugelis girdėjo jau seniai, spaudoje ypač buvo išreklamuotas jo pasirodymas Berlyno kino festivalyje, intrigavo filmo tema – homoseksualumas, kuris Lietuvos kine – naujas reiškinys.
Tad R.Zabarauskas startavo įspūdingai, ką vien reiškė viešas režisieriaus prisipažinimas, kad jis yra gėjus. Šis faktas turbūt žiūrovams turėjo sakyti, kad Romas kūrė filmą apie tokius, kaip jis pats, o herojų emocijos – neišgalvotos ir tikros. Tačiau pažiūrėjus„Porno melodramą“ įspūdis liko dviprasmiškas – tai filmas apie gėjus ar tiesiog viešas pasakymas, kad homoseksualai ir Lietuvoje egzistuoja? Arba „ir gėjai jaučia ir elgiasi taip pat, kaip normalios poros“?
Kodėl? Pirmiausia – siužetas, kuris iš pirmo žvilgsnio ir įspūdžio įdomus, tačiau jei vietoj gėjų poros „įstatysime” normalią porą, siužetas gausis toks: jauna pora gyvena kartu, tačiau šešėlį temdo merginos tėvai, kurie nepripažįsta jos vaikino. Pora gyvena skurdžiai, vaikinas užsidirba vaidindamas filmuose kartu su savo buvusia mergina. Pastaroji bando apsimesti, kad su buvusiuoju liko tik draugai. Tačiau slapta turi kitų ketinimų…
Visą šitą istoriją apvertėme aukštyn kojon tik todėl, kad pamatytumėme, kad režisierius paėmė paprasčiausią šeimyninio gyvenimo šabloną, kuriame įsitaisė ir dramatiški pykčiai su tėvais, poros dominantas dirba, kitas – mokosi ir gamina vakarienę, emigracija, buvusiojo mergina… Visiškas šablonas, kurį žiūrėti įdomu nebent dėl to, kad pirmą kartą Lietuvos kine aktoriai vaidina gėjus.
Tačiau galbūt į homoseksualią tematiką reiktų pažvelgti iš kito kampo ir pristatyti ją ne kaip iš visų pusių engiamą problemą, bet kaip savaime suvokiamą reiškinį, neprimetant kaltinimų mūsų visuomenei nepakantumu?
Antras dalykas – filmo pabaiga, kuri buvo visiškai nesuvokiama ir nemotyvuota. Kinas versus teatras? Ir jei pusę filmo galime vertinti normaliai, tai pabaiga jį visiškai nusveria į apačią. Arba tiesiog galime apsimesti, kad režisierius sukūrė du atskirus etiudus, ir vertiname tik pirmą.
