Oskaru šįmet apdovanotas ir „Kino pavasaryje” rodytas dokumentinis filmas „Įlanka“ (The Cove) pasakoja istoriją, kurios emocinis užtaisas abejingų nepalieka. Atmintyje ilgam išliks bent keletas žadą atimančių kadrų – Japonijos miestelyje Taiji kasmet vykdomos masinės delfinų žudynės, krauju patvinęs įlankos vanduo ir pikti japonų veidai, kuriems norisi atsakyti tuo pačiu.
Lietuvoje ši tematika dabar aktuali, turint omenyje žiniasklaidos teikiamą dėmesį žmonių žiauriam elgesiui su gyvūnais.
Filmo kūrėjas Louie Psihoyos susitelkia ties vieno žmogaus istorija – tai Ric O‘Barry, buvęs delfinų dresuotojas, dabar kovotojas už jų teises. Prieš daugiau kaip 50 metų jis treniravo delfinus seriale „Fliperis“, tačiau, vienam iš žinduolių nusižudžius, Ric nusprendė persikelti į kitą barikadų pusę – tapo aršiu delfinų laikymo nelaisvėje priešininku. Šio žmogaus ryžtas brautis pro visas tvoras ir irzlius sargybinius dvelkia fanatišku užsidegimu, kuris ir yra tas variklis, vedantis prie pokyčių. Filme cituojama antropologė Margaret Mead, teigusi, jog stipriausia socialinė jėga yra būtent individai, asmenybės, o ne valdžia. Sunku su tuo ginčytis, stebint, kaip bejėgiškai filme atrodo institucijos, organizacijos bei politikai.
„Įlanka“ pavadinta pagal naujausią Rico taikinį – kruopščiai aptvertą ir saugomą vietovę minėtame miestelyje Taiji, kur slapta kasmet nužudoma apie 23 tūkstančiai delfinų, siekiant parduoti jų mėsą maistui. Primenama, jog delfinų mėsa kenksminga, joje randamas žalingas gyvsidabrio kiekis. Parodomi apie žudynes nieko nežinantys praeiviai Japonijoje, nuolat kalbama apie slaptą bendrininkavimą, žiniasklaidos nenorą nušviesti šiuos įvykius.
Tarptautinė banginių medžioklės komisija (IWC) įvykiams Taiji lieka abejinga, mat delfinai per maži, kad būtų laikomi jos kompetencijoje. Daugybes milijonų uždirbanti delfinariumų industrija čia taip pat susilaukia kritikos – delfinai yra garsui itin jautrūs gyvūnai, tad kasdien juos aplankanti klykiančių žmonių minia neišvengiamai kenkia vargšų žinduolių sveikatai. Filmo atomazga nenusileidžia ir labiausiai įtemptiems filmams apie šnipus; naktinėmis kameromis nufilmuotose scenose šie delfinų entuziastai brovėsi į įlanką Taiji, norėdami pamatyti, kas iš tiesų ten vyksta. Pamatysite ir jūs.
Labai pabrėžiama ir tai, kad delfinai laikomi sąmoningomis būtybėmis – jie yra itin aukšto intelekto ir suvokia save, tad jų žudymas, kaip ir laikymas nelaisvėje, dėl to atrodo dar amoralesnis. Kita vertus, tai priverčia atsigręžti į save ir susimąstyti – giriamės, kad esam protingiausios būtybės, tačiau elgiamės kaip patys aršiausi grobuonys, negalvojantys apie nieką kita, išskyrus save. Japonų siekis gauti kuo daugiau pelno iš žvejybos daug pasako apie mūsų visų godumą.
Nepaisant geriausių ketinimų, „Įlanka“ vis vien dvelkia vienpusiškumu, fanatišku noru patraukti kiekvieną savo pusėn. Tai ne vienam kritikui pasirodė kaip akivaizdžiausias trūkumas. Japonai teigė, jog filme iškraipomi faktai, kad delfinų žudymas Taiji vyksta su valdžios leidimu, kad jis nėra slaptas.
Atsiliepimuose neretai svaidomas ir kontraversiškas „kultūrinių skirtumų“ argumentas, lyginantis rytiečių delfinus su vakariečių valgoma kiauliena, veršiena. „Įlankoje“ trūksta aiškiau nušviečiamos priešininkų pozicijos; dokumentika, nagrinėjanti aktualią problemą, turėtų išklausyti abi puses.
Deja, japonai filme dažniausiai atrodė kaip karikatūras primenantys blogiukai (vienas jų – įkyruolis pravarde „privati erdvė“). Bet kuriuo atveju, tai svarbus ir naudingas filmas, kurį pažiūrėjus norisi iš naujo permąstyti mūsų įpročius ir papročius, delfinariumų ir zoologijos sodų paskirtį, taip pat galbūt ir tai, ką dedame į burną.
Martynas Gedvila
.png){kind=small}
