EP‘o „Shelter“ pasirodymo proga kalbiname Giedrių Širką, kuriam, atrodo, sekasi puikiai.
„Golden Parazyth“ sceniniu vardu žinomas daugiau nei elektroninės muzikos kūrėjas tapo kokybės garantu. Trečiasis albumas – trečias geras įrašas, nors pačiam autoriui atrodo ne visai taip. Tiesa, naujasis darbas yra labiau synthpop dvasia dvelkiančios „Izabelle“ singlas su pora remiksų ir hitiniu b-side „Regatta of Happiness“, nei EP, kaip kad jis pristatomas.
„Shelter“ – desertas prieš naują, trečiąjį GP albumą, kuris iš pradžių buvo anonsuotas rudeniui, dabar žadamas žiemą. EP‘o kopijų nedaug, ir jos dalijamos tik koncertų metu. Dauguma jų jau įvyko, bet dar liko skambus finalas, penktadienį (balandžio 29 d.) sostinės klube „Havana Social Club“. Kol laukiame jo, pagavome Giedrių kažkur tarp Kauno ir interneto.
EP‘o dizainas netikėtai spalvingas, „Regatta of Happiness“, skamba kaip odė džiaugsmui. Tai priešprieša beveik viskam, ką girdėjome iš tavęs anksčiau. Iš kur atsirado šis pozityvumas?
Yra laikas liūdėti, yra laikas būti linksmam. Tai paprasčiausi ciklai atlikėjo kūryboje. Manau, albumas, kuris, tikiuosi, pasirodys žiemą, turės įvairių spalvų – ir trykštančio optimizmo, ir gilių apmąstymų.
Apie paties muziką atsiliepi ypač kritiškai. Ar tokia dalia laukia ir „Shelter“ įrašų?
Na, einam ir tobulėjam. Apie „Shelter“ galiu pasakyti gražesnių žodžių nei apie prieš tai buvusius du albumus. Svarbu, kad mokomės kompozicijos, melodijų sintezės, augam ir tuo džiaugiamės.
Kaip dabar, praėjus bene penkiems metams, vertini savo debiutą „Apartment of Steel“? Ar dar įsijungi jį kada nors?
Jis kaip pirmas blynas – truputį pasvilęs, bet vis dar skanus. „Last Rainbow“, „Black Window“ ir ta pati „Lapė“ vis dar užgauna klausytojų širdį. Pats retai klausau jau išleistą savo muziką, stengiuosi studijuoti ir klausyti tai, ką darau dabar. Tai kas buvo – jau išstudijuota ir jau padarytos išvados.
„Shelter“ – trečiasis tavo albumas fiziniame pavidale. Atrodytų, interneto amžiuje CD formatas yra pasenusi ir nepatogi technologija – daug paprasčiau dirbti su skaitmeniniais failais. Ką tau pačiam, kaip muzikantui, reiškia CD formatas?
Būdamas 15-os laikiau Pink Floyd CD rankose, 18-os – Moby, 21-erių dar bala žino ką. Tai kartai, kuri gyveno su CD, šis formatas liks amžinai. Malonumas skaityti knygutę, pirmą kartą išimti iš dėžutės – to niekada nepakeisi jokiais mp3 iš šalto interneto. CD buvo ir bus mieliausias formatas man. Be abejo, dabartinė karta negauna nei diskų, nei pieno iš stiklinių butelių be etikečių. Tačiau tikiuosi, kad CD neišnyks, nes jau per daug gerų dalykų išnyko šitame pasaulyje ir tokiu tempu (gali būti), kad greitai išnyksim ir mes – žmonės.
EP’ą jau pristatei Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose. Kokie įspūdžiai? Kas kitaip, nei anksčiau?
Na, mes esame gražiai susigroję ir jaučiame vienas kitą ant scenos, žmonėms tai patinka kaip ir mums. Koncertai nuo 1 val. trukmės pailgėjo iki 1,5 val., kartais net iki 2 val. Nardome muzikoje, kurią mylime. Gražu.
Gal bandei skaičiuot, kiek koncertų jau esi surengęs?
Ne (šypsosi). Tai nelabai įmanoma, bet manau šimtas jau yra .
Šio mini turo metu, be nuolatinio kompaniono K@ koncertuoji ir su smuikininku Simu. Lengvai radote bendrą kalbą scenoje?
Jau anksčiau yra tekę groti su ponaičiu S, kalbą radome, dėl to ir grojame. Ir kas geriausia – iš sunkios gestų ir burbėjimų kalbos ji po truputį kristalizuojasi į melodingą lyg daina dialogą.
Tavo kūrybą drąsiai galima eksportuoti užsieniui. Ar esi bandęs tai daryti? Kokie rezultatai?
Kiek yra tekę susidurti su užsienio klausytojais, mūsų muzika yra vertinama gerai. Ją žmonės klausė Škotijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir t.t. Esame sulaukę tikrai gerų atsiliepimų ir to vedini vis ieškome kanalų, kuriais ją ir toliau skleisti ten.
Jei informacija nepasenusi, kai nekoncertuoji, dienas ir naktis dažniausiai leidi Kaune. Kaip tau šis miestas? Įkvepia?
Taip, aš vis dar Kaune. Šis miestas yra labai žalias, gražus, ramus ir įkvepiantis.Visada sakiau – jei nesiseka funkcionuoti, tai kaltas ne miestas, priežasties ieškok savyje. Kaune yra daug kūrybingų žmonių, su kuriais dirbu ir puikiai viskas gaunasi.
Ką veiksi vasarą? Grosi festivaliuose? Keliausi? Dirbsi prie naujojo albumo?
Viską. Truputį keliausiu, truputį lankysiu vietinius festivalius: „Tundrą“, „Mėnuo Juodaragį“. Be abejo, dirbsime studijoje prie naujo albumo.
„Innocence“ eksperimentas su Alina Orlova buvo vykęs. Gal verta laukti daugiau duetų? Su kuo norėtum, kad jie įvyktų?
Hm, dažnai pasvarstau apie galimybę kolaboruotis su kažkuo, planų yra, bet dar neatskleisiu. Palikime intrigų gi (šypsosi). Norėtųsi su kokiu senu vilku kažką bendro padaryti, nebūtinai lietuviu. Pavyzdžiui norėčiau su kokiu Shpongle.
„Golden Parazyth“ „Facebook“ profilis pasitinka su užrašu „because people need music“. Kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais kiekiais muzikos reikia tau? Ar būna, kad persisotini?
Muzika išgelbės pasaulį. Neišsiplėtosiu, bet taip buvo ir bus. Kai persisotini muzikos – pabūk tyloje, bet juk tai irgi muzika, nes yra pasakyta – pauzė yra gražiausia muzika.
Karolis Vyšniauskas
