Mūsų taip mėgiami džinsai atsirado praktiškumo sumetimais ir visą šimtmetį tebuvo paprastu aukso ieškotojų, angliakasių ir kitų darbininkų rūbu, kol galiausiai jie tapo mada, o šiuo metu – jau ir nepakeičiama klasika.
Dabar džinsus dėvi tiek maži, tiek dideli, tiek paprasti mirtingieji, tiek ir Holivudo žvaigždės. Taigi, niekas nesutiks ginčytis – Levis Straussas, išrasdamas džinsus, įnešė svarų indėlį į šiuolaikinės mados pasaulį.
Džinsų istorijos pradžia
Džinsų istorija prasidėjo prieš pusantro šimto metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai jaunas žydų emigrantas Levis Straussas įkūrė savo kelnių siuvimo įmonę. Tik atvykęs į Kaliforniją 24-erių L. Straussas net neturėjo minties užsiimti kelnių siuvimu – jis tikėjosi prekiauti audiniu, skirtu dengti palapinėms ir vežimams. Tačiau kartą gatvėje jis sutiko vieną aukso ieškotoją, kuris jam pasakė, jog aukso ieškotojams nereikalingi jo audiniai, jiems reikalingos kelnės. Taigi, Levis verslas pasisuko kiek netikėta linkme – jis pradėjo siūti kelnes.
Iš pradžių vaikino siuvamos kelnės priminė kombinezoną – jos buvo aukštu liemeniu, iš nugaros suveržiamos dirželiu su sagtimi. Apačioje kelnės taip pat susiverždavo dirželiais – toks modelis buvo siuvamas todėl, kad kelnes būtų patogu susikišti į kaubojiškus batus. Iš pradžių rūbas buvo gaminamos iš paprasčiausios tvirtos, rudos spalvos brezentinės medžiagos. Kai jaunasis siuvėjas išbaigė palapinių brezento atsargas, aukso ieškotojų kelnėms siūti pradėjo naudoti naują, gana storą ir patvarų saržos audinį, kuris buvo gabenamas į Ameriką iš de Nimeso (Prancūzija). Taip atsirado pavadinimas „Denim“, simbolizuojantis tvirtus, geros kokybės džinsus. Dar po kelių dešimtmečių, 1874 metais gegužės 20-ąją – buvo išleista pirmoji mėlynų džinsų partija. Kadangi šioms kelnėms skirtas audinys buvo gabenamas iš Italijos miesto Genujos, ant audinio siuntos dėžių buvo „Genes“ antspaudai, amerikiečiai juos skaitydavo „džins“.
Pradėjus kelnes siūti iš džinso, audiniui reikėjo suteikti spalvą, todėl imti naudoti indigo dažai – tuo metu buvę vienais pigiausių. Laikui bėgant, mėlyna tapo tradicine džinsų spalva. Indigas – tai vienas seniausių žinomų istorijoje dažas, išgaunamas iš indigo medžio lapų. Šiuo metu naudojami sintetiniai indigo dažai. Spalva gali būti netolygiai šviesi – tai priklauso nuo apdorojimo. Pavyzdžiui, tamsiai mėlyna spalva išgaunama gamykloje skalbiant kelnes vieną kartą, naudojant tik minkštiklius. Mėlyna su šviesiais patrynimais reiškia, kad šis denimas šveistas šepečiais. Šviesiai mėlyna spalva – džinsai skalbti kartu su pemzos gabaliukais arba su enzimais. Žydrai spalvai išgauti denimas skalbiamas balinamosiomis priemonėmis.
Pradžioje – vien tik darbininkų drabužis
Džinsai ėmė staigiai populiarėti – juos pamėgo fermeriai, darbininkai ir žemkasiai. Išpopuliarėjusius džinsus pradėjo nešioti ir kaubojai. Jiems specialiai sukurtas 501-asis modelis dar ir dabar simbolizuoja nežabotą Laukinių Vakarų dvasią. Šio modelio džinsinės kelnės turėjo žemą liemenį, be to, kelnių kišenės buvo tvirtinamos varinėmis kniedėmis. Pastarosios buvo Jakobo Daviso – dar vieno žydo, emigravusio į JAV iš Rygos, sumanymas. Kartą jo pažįstamas pasiskundė, kad kelnių kišenės neatlaiko į jas dedamų grynuolių svorio. Padėdamas draugui, Jakobas Davisas jo kelnių kišenes sutvirtino kniedėmis, kurias jis naudojo arklių gūnioms gaminti. Netrukus Latvijos žydo išradimas susilaukė didžiulio susidomėjimo ir paklausos, tačiau pritrūkęs 68 dolerių užpatentuoti savo idėją, Jakobas Davisas pasiūlė Leviui–Straussui bendradarbiauti. Šiam sutikus, buvo įsteigta bendra kompanija „Levi–Strauss & Co“. Taip buvo pradėta masinė džinsų gamyba.
Ir nors pradžioje „Levis“ džinsai buvo skirti tik darbininkų sluoksniui, ilgainiui jie išpopuliarėjo ir tapo turtingo bei kilmingo amerikiečio vyro atributu. Šiek tiek vėliau džinsus ėmė nešioti ir amerikietės moterys. Po II-ojo Pasaulinio karo „Levis“ džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.
1886 metais sukurta „Levi–Strauss & Co“ firminė odinė etiketė, vaizduojanti du žirgus, mėginančius perplėšti džinsus. Ji nepakito iki šiol ir yra laikoma Levis džinsų kokybiškumo ženklu ir garantu. Nuo pat pirmųjų modelių nepakito ir kišenių skaičius. Tiek seniau, tiek dabar Levis džinsai turi penkias kišenes – tris iš priekio ir dvi užpakalyje.
.jpg)
Neišvengta konkurentų
Kaip ir kiekviename versle, L. Straussas labai greitai įgijo rimtų konkurentų. 1889 m. savo veiklą pradėjo džinsų firma „Lee“. Netruko praeiti nė 30 metų, kai 1926 m. „Lee“ padarė tikrą revoliuciją džinsų pasaulyje – jie pirmieji į džinsus pradėjo siūti užtrauktukus. Beje, „Lee“ kompanija pirmoji pradėjo siūti moters figūrai sukirptus džinsus. Netrukus po šio išradimo džinsai užkariavo ir Europą – 1932 m. Vokietijoje buvo įkurta kompanija „Mustang“. 1947 m. didžiausia darbo drabužių JAV gamintoja „Blue Bell“ sukūrė naują modelį – „Wrangler“. Šie džinsai su labai giliomis kišenėmis priekyje ir aukštomis kišenėmis užpakalyje buvo skirti specialiai kaubojams
Dar šiek tiek įdomybių
1947-aisiais viena varginga amerikietė šiukšlynu paverstoje šachtoje netoli San Francisko rado iki skylių nutrintus džinsus. Moteris rūpestingai juos sutvarkė ir pradėjo nešioti. Vėliau visai atsitiktinai paaiškėjo, jog tai buvo tikra vertybė – kompanija „Levi’s & Co“ pagamino juos apie 1890-uosius metus. Dabar šie džinsai, iki siūlių ištirti ir aprašyti, saugomi viename iš kompanijos muziejaus stendų.
Lietuvoje – ilgai deficitas
Į Lietuvą džinsai atkeliavo tik 7-ajame dešimtmetyje – kam iš už Atlanto atsiuntė giminės, o kam nusišypsojo didžiulė laimė turėti artimųjų, plaukiojančių laivais po visą kapitalistinį pasaulį. Sovietų Sąjungoje šį drabužį įsigyti buvo labai sunku, parduotuvėse jis pasirodė tik 80-aisiais ar netgi vėliau. Jaunuolis, panoręs įsigyti madingus, laisve ir kapitalizmu kvepiančius džinsus, nepagailėdavo šimto, o kartais net dviejų šimtų rublių – mėnesio ar dviejų mėnesių uždarbio. Dabar tai prilygtų maždaug dviems tūkstančiams litų. Tad kodėl jaunimas taip troško džinsų? Šis drabužis buvo kur kas daugiau nei tik kelnės. Džinsai tuomet simbolizavo laisvą vakarietišką gyvenimą. Tiesa, vėliau atsirado ir lietuviškų džinsų, kurie kainavo triskart pigiau, tačiau nedžiugino savo kokybe – buvo labai ploni ir po mėnesio suplyšdavo. Visai kas kita iš už plačiojo Atlanto atkeliavę „Levis“ ar „Wrangler“ – jų savininkas galėjo didžiuotis ne tik firmine etikete, bet ir pasigirti neįtikėtina kokybe. Dažnas šias kelnes nešiojo bent penketą metų, o tada dar perleido dėvėti savo vaikams. Be to, džinsai buvo tokie trokštami ir madingi, jog su jais net buvo galima eiti į vestuves.
