Vilniaus miesto savivaldybė dar vasario mėnesį „palaimino“ dizainerio Vytauto Puzero projektą, pavadintą „Upės korys“. Projekto rezultatas – ryškiaspalvių kėdžių įrengimas Neries krantinėje, centrinėje miesto dalyje.
Visame pasaulyje upių krantai yra dažnos žmonių susibūrimo bei įvairių renginių vietos. Mums tai gali pasirodyti keista, kadangi Vilniuje situacija daugiau nei ženkliai kitokia: neskaitant „Kultflux“ platformos (beje, šiemet vos nenuplaukusios kartu su pavasariniais ledais) ir jos veikėjų, Neries pakrantėje galima sutikti vos keletą žvejų, bėgikų ar tiesiog žmonių, vedžiojančių šunis.
Pagrindinis Vytauto Puzero tikslas – pakeisti šią situaciją, sukuriant atskiras kėdučių zonas, kuriose žmonės galės susitikti, bendrauti arba tiesiog sėdėti vieni ir stebėti aplinką. Čia jau kaip kam labiau patinka. Taip mėginama sugrąžinti Nerį į žmonių socialinį gyvenimą, paverčiant jos krantinę vieta, kuria ne tik kartas nuo karto praeinama, bet ir susitinkama bei sugrįžtama. Vėl ir vėl.
Atsikratykime skurdaus niūrumo
Kitas Vytauto Puzero tikslas – sutvarkyti Neries pakrantę, priklausančią centrinei miesto daliai, todėl atliekančiai miesto reprezentacinę funkciją. Iš tiesų, ryškiaspalvių kėdučių mozaika pagyvintų itin skurdžiai atrodantį, dar sovietiniais laikais dvelkiantį Neries kranto šlaitą. Žaidžiant spalvomis ar kėdučių išdėstymo variacijomis, kiekvienoje vietoje galima sukurti vis kitokį grafinį kūrinį, malonų tiek akiai (ypač žvelgiant iš kitos upės pusės), tiek kojoms (tada, kai nuėjus ilgą kelią randi vietą, kurioje gali patogiai atsisėsti ir pailsėti).
Autorius, atsisakydamas tradicinių suolų idėjos, pasirinko tikrai įdomesnį ir vizualiai patrauklesnį variantą. Taip greta praktinių tikslų atgyja ir pati Neries pakrantė. Kėdutės ypač derėtų prie jau tradiciniais tapusių spalvingų „gėlėtų meilės prisipažinimų“, tačiau šiemet Neries krante to nematyti… Tikėkimės, jog tai tik laiko klausimas, o ne dar vienos tradicijos „išpjovimas“ iš miesto širdies…
Pirmieji pavyzdžiai
Pirmosios keturiolika kėdučių savo vietas rado dar lapkričio mėnesį. Jos „įsikūrė“ tarp Karaliaus Mindaugo tilto ir jau minėtos „Kultflux“ platformos. Geltonosios kėdutės pagamintos iš aplinkai nekenksmingos bei oro sąlygoms atsparios medžiagos, tad gali tarnauti ištisus metus. Aišku, jeigu netaps dar vienu vandalų taikiniu…
Kėdučių kombinacija ypač gražiai atrodo iš kitos Neries pusės, saulėtą rytą, žvelgiant pro troleibuso langą. Ne ką prastesnis vaizdas ir sėdint pačioje kėdutėje: žvelgiant į kairę – Karaliaus Mindaugo tiltas, į dešinę – „Kultflux“ platforma. Čia pat, vos ne po kojomis tyvuliuoja vanduo. Už nugaros girdėti automobilių triukšmas, miesto šurmulys. Kažkokia savotiška terpė tarp gamtos ramybės ir industrinio triukšmo. Beje, įdėmiau žvilgtelėjus dešinėn galima pamatyti pagarsėjusią skulptūrą, savo vietą radusią taip pat Neries pakrantėje. Tačiau čia jau kita istorija. Ne tokia ryški ir spalvota. O šiandien – apie geltonas kėdutes.
