Nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai varžydavosi šalies viduje. Dažniausi priešininkai už šalies ribų – Baltijos šalys, su kuriomis palaikyti glaudūs tarpvalstybiniai santykiai.
Atminimo dovanėlės
„Tarpukariu labai populiaru buvo su tarpvalstybinių lygų ar klubų varžovais pasikeisti vėliavėlėmis, suvenyrais ir dovanomis. Taip buvo futbolo susitikimuose, automobilių sporto varžybose. Kiekvienas klubas turėjo savo vėliavėlę – vimpelą, klubo emblemą. Tokiomis dovanomis dalintasi atminčiai apie įvykusias tarpusavio rungtynes. Dažniausiai tai buvo varžovo pripažinimo ženklas“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Kuratorės teigimu, lieka neaišku, ką varžovams dovanojo lietuviai. Ekspozicijoje tėra vienintelė blanketė. Daugiausiai tarpukariu lošta su latviais ir estais, tačiau esą šių valstybių muziejuose atminimo dovanų nepavyksta rasti. Su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir suvenyrų ar prizų nėra.
Gali būti, kad šie suvenyrai paprasčiausiai nenustatyti, neidentifikuoti arba neaišku, iš kur jie gauti. Sporto atributų, prizų tokios dovanėlės visai neprimena – tai bokalai, taurės, aplankai, bloknotai. Užrašus šie daiktai turi, tačiau dovanojusiųjų kalba. Jos nežinant, esą net nepagalvotum, kad tai varžovams skirtos atminimo dovanos.
Meno kūriniai
Išsiskiria to meto prizai – dažniausiai jie sidabriniai, kurti žymių autorių ir menininkų. Vienas jų – grafikas Jonas Juozas Burba. Jis dažnai samdytas sukurti apdovanojimus, prizus. Medalį, ženklelį ir plakatą jis sukūrė Pirmajai Lietuvos tautinei olimpiadai (1938 m.). III Europos krepšinio čempionato (1939 m.) varžybų Kaune plakatas ir prezidento įsteigtas prizas – sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – taip pat šio menininko darbai – meno kūriniai. Autorius, kaip ir kiti menininkai, ant savo darbų užsirašydavo vardą ir pavardę. Vėliau krepšininkams skirtos dėžutės autorius buvo ištremtas į Sibirą.
ILRP muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, to meto spaudoje pasirodžiusiose karikatūrose pasijuokta, kad ant Lietuvos tautinės olimpiados medalio užrašytas ne jį laimėjusio sportininko, o autoriaus vardas: „Iš bėgiko Alfonso Vietrino juoktasi: „Ne savo medalį užsidėjai, pavardė tai ne tavo.“
Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas džiaugėsi lankytojams galintys pasiūlyti nuolatinę sportininkų iškovotą prizų parodą. Visus eksponatus muziejui padovanojo sporto veteranai.
„Dalies tarpukario sportininkų jau nėra tarp gyvųjų, o dabartiniai krepšininkai ir sportininkai nelinkę medalių ir kitų laimėjimų dovanoti. Tik laikinai paskolinti“, – teigė A. Jakštas pridurdamas, kad šio muziejaus ekspozicijų salėje rodoma 5 procentai iš visų beveik 9 tūkstančių turimų eksponatų. Didžiausia problema – nėra investicijų naujoms vitrinoms, apsaugos sistemai, naudojamos morališkai pasenusios vitrinos, kurioms jau 20 metų. Žiemą muziejuje šalta, trūksta techninių naujovių.
Užmiršti, bet išlikę
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, ant prezidento A. Smetonos prizo tenisininkams buvo graviruoti tik kai kurių laimėtojų vardai. Pasirodo, kad šį pereinamąjį prizą buvo laimėjęs ir ketvirtas tenisininkas, tačiau ant prizo šių laimėtojų nėra. Tik pirmasis ir antrasis prizininkai. Parodos kuratorės teigimu, ši taurė galėjo būti teikta tik du kartus.
Gan keistomis aplinkybėmis Lietuvoje taip ir liko vienoms varžyboms skirtas prizas.
„Suomijos šaudymo federacija jį atsivežė į Pirmąsias Pabaltijo šaudymo rungtynes. Keista, tačiau rungtis, kurios metu turėjo būti apsikeista šiuo suvenyru, neįvyko. Prizas taip ir liko Lietuvoje. Ant jo nieko užrašyta ar graviruota – nei kas laimėjo, ar kas žaidė. Ilgai aiškinomės, kol galiausiai pavyko nustatyti, jog jo niekas nelaimėjo. Po šių varžybų kitų surengti jau nebepavyko, o prizas taip ir pasiliko Lietuvoje – nebuvo nei kam nors įteiktas, nei laimėtas“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Po valstybės sparneliu
Visa tarpukariu sukaupta prizų ir apdovanojimų kolekcija kadaise buvo Kūno kultūros rūmų nuosavybė. Tai pirmoji institucija, kuravusi visą Lietuvos sportą ir įkurta 1932 m. Kaip pavyko sukaupti tokią didelę kolekciją?
Tuo laikotarpiu valstybė jau „rūpinosi“ beveik visomis piliečių gyvenimo sritimis. Todėl ir sportas institucionalizuotas. Rūmuose saugoti pereinamieji prizai, kurie sportininkams atitekdavo tik iš eilės 3 kartus laimėjus varžybas arba nugalėjus ne iš eilės 5 kartus. Pasidžiaugti jais leista tik tuo momentu, o po to vėl grįždavo į KKR iki kito turnyro. Vėliau visa kolekcija buvo perduota Čiurlionio muziejui.
Tačiau dalis laimėtojų už tokią valstybės „malonę“ prezidentui A.Smetonai tik padėkotų. Štai kartą visai nepraktišką dovaną – didžiulį laikrodį – gavęs futbolo klubas nežinojo ką daryti. Sportininkai ėmė skųstis, esą per didelė atsakomybė saugoti tokią dovaną. Taip pat akcentuota, kad jie neturi patalpų ir vargu, ar sugebėsią išsaugoti šį laikrodį nesudaužytą iki kitų varžybų.
Nerijus Drochneris
Nuotrauka: autoriaus
Šis straipsnis – tai ciklo apie tarpukario sportą ketvirtoji dalis. Taip pat rašėme:
- Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse (I dalis)
- Tarpukario sportas: žaidimai „karaliai ir karalienės“ (II dalis)
- Tarpukario sportas: sirgaliai tribūnose ir už jų (III dalis)
- Tarpukario sportas: už idealus, už tautą, už universalumą (V dalis)
- Tarpukario sportas: su Prezidento „palaiminimu“ (VI dalis)
- Tarpukario sportas: slidūs reikalai (VII dalis)
- Tarpukario sportas: ir po karo gyvas… (VIII dalis)
Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veikiančioje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales. Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.
Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.
