Susitikti su fotomenininku Ignu Maldžiūnu sutarėme mokytojų namų kiemelyje, kur kaip tik tuo metu buvo eksponuojama jo fotografijų paroda.
Deja, vidurdienį terasa dar nerodė jokių „gyvybės ženklų“. Tad pokalbį į arčiausiai esančią ramią kavinukę.
Ignai, kaip prasidėjo Tavo ir fotografijos pažintis? Kodėl būtent fotografija, o ne, tarkim, šokiai, muzika, tapyba, krepšinis, baletas?..
Viskas prasidėjo anksti, kai buvau penkerių metų. Su tėčiu važiuodavome į Žemaitiją, jis tapydavo, eskizuodavo, o man nupirko „Смена“ fotoaparatą. Tada pradėjau fotografuoti. Taip ir liko nuo vaikystės. Vėliau pamažu visa tai peraugo į aistrą, kuomet jau nebegali nefotografuoti.
Teko kažkur mokytis fotografijos meno ar kokių kitų menų?
Vilniaus dailės akademijoje baigiau dizaino studijas. Ten turėjome tam tikrus fotografijos kursus bei galimybę „įlįsti“ į fotolaboratorijas. Tai buvo tarsi kažkokia antra pradžia. O vėliau viskas vyko kažkaip savaime. Tiesiog mėgini įgyvendinti kažkokias idėjas, sugaudyti dinamiškus ar statiškus vaizdus. Iš pradžių, aišku, sekasi sunkiai.
Vėliau turbūt mokeisi tiesiog dirbdamas?
Taip. Ypač gerai, kai sutampa darbas ir aistra. Nereikia kankintis dirbant bei galvojant, ką turėtum veikti po darbo.
Kaip gimsta pačios idėjos fotografijoms? Kažkas įkvepia ar tiesiog pasiduodi spontaniškumui?
Būna visaip. Kartais tiesiog šauna į galvą, kartais „išmąstai“, pradedi galvoti paveiksliukais, statyti šviesą, vaizdus, o kartais kadras tiesiog iš dangaus nukrenta. Priklauso nuo to, ką ir kur fotografuoji, kokią medžiagą gauni ir kokio rezultato sieki. Mėgstu tiksliai susidėlioti kadrus. Būna taip, jog užtrunki pusę valandos bejudindamas fotoaparatą vos po centimetrą, kad kompozicija ir šviesa susideliotų tobulai, kartais dar ilgiau pralauki, kol kažkas išlįs iš už kampo, kol pasitrauks debesis ar panašiai. Tame irgi yra dalis aistros, kadangi taip gaunasi savotiškas žaidimas. Vieni žaidžia kortomis, kiti dar kažką, o aš žaidžiu taip.
Įdomu ir tai, jog rezultato iš karto nematai, jis atsiranda tik po kelių dienų, nes reikia susirinkti visas juosteles, nunešti jas ryškinti, džiovinti, karpyti, skenuoti. Tik beskenuojant pamatai kaip pamažu atsiranda tas paveiksliukas.
Paskutinėms savo fotografijoms pradžioje susirasdavau vietą. Kartais tekdavo tiesiog važinėti ratais ieškant tinkamos erdvės, stebėti viską aplink, dėlioti kažkokius paveiksliukus. Kartais reikia būti toje vietoje ketvirtą valandą ryte, prieš brėkštant saulei, ir tada fotografuoti, nes tiki, jog būtent tada ta vieta atskleis savo stebuklą. Lengviausia emociją ištraukt iš žmogaus, bet truputį „pameditavus“ supranti, kad viskas aplink neša savo emocijas. Gera jas vaikytis.
Pirmenybę teikti juostinei fotografijai, ne skaitmeninei?
Aš fotografuoju tik juostiniu. Juostoje yra kažkokia gyvybė, tikrumas. Gaudai kiekvieną momentą ir daug labiau galvoji apie tai, ką ir kaip fotografuoji. Kiek sunkiau yra užfiksuoti judesį, greitai besikeičiantį vaizdą. Laiko užima ne tik mechaniniai nustatymai, bet ir juostos prasukimas.
Lietuva su savo gamta, miestais, žmonėmis pakankamai fotogeniška šalis?
Nesakyčiau, kad Lietuva fotogeniška. Nors, kita vertus, mums galbūt tiesiog nėra įdomu tai, ką mes nuolatos matome, nuo gimimo. Kartais bijai, jog tai gali atrodyti banaliai. Pavyzdžiui, fotografas Rimaldas Vikšraitis fotografuoja prasigėrusius kaimo žmones. Tai yra tiesiog realybė, tačiau pastarasis yra bene žymiausias šio laikmečio tautietis fotografas Europoje.
Išvažiavus galbūt tiesiog labiau stebi aplinką. Lietuvoje jau tenka beveik prisiversti stebėti ir mąstyti kadrais. Gamtą apskritai retai fotografuoju. Į ją reikia žiūrėti gyvai, ne popieriuje ar monitoriaus ekrane.
Ar šiais laikais įmanoma išgyventi iš meninės fotografijos?
Kartais neatsisakau ir komercinės fotografijos. Be to, labai daug dirbu dizaino srityje, kuriu prekinius ženklus, dirbu su teatrų, muzikantų, restoranų, viešbučių, tekstilės grafiniu įvaizdžiu, fotografijos integravimu į grafiką ar interjerus. Tai irgi įdomus darbas, neretai susijęs su menine fotografija. Kažkoks viduriukas tarp uždarbiavimo ir malonumo. Smagu realizuoti save ir tuo pačiu matyti patenkintą klientą.
Maloniausia yra tiesiog važinėti, fotografuoti, pačiam džiaugtis tomis fotografijomis, o paskui jas rodyti, kartais parduoti kaip interjero detales. Jeigu žmonės nori pasikabinti mano nuotrauką ant sienos savo kambaryje, tai yra labai didelis įvertinimas. Tai reiškia, jog padarei šiek tiek daugiau negu tik savo prisiminimą. Nuotrauka turi turėti stiprų emocinį pagrindą, savo istoriją, kuri tinka ne tik fotografui.
Be galo problematiška kokybiškai atsispausti didelio formato darbus Lietuvoje. Juk nepradėsi nuotraukų spausdinti paprastais spausdintuvais vien dėl to, kad pigiau, ar kad žmonės pasiduoda plastmasinėms spalvoms be gylio ir abejotina išliekamąja verte.
Lietuvoje žmonės dažnai užsisako nuotraukų interjerui?
Pasitaiko. Tiek įmonės, tiek fiziniai asmenys. Daugumą nuotraukų parduodu Lietuvoje. Yra keletas iškeliavusių į užsienį, tačiau tiesiog per draugus ir pažįstamus. Manau, jog man reikia daugiau fotografuoti nei galvoti apie nuotraukų realizavimą. Vis dar esu nuolatiniame ieškojime, kuomet vis mėgini ir žinai, jog gali padaryti dar geriau.
Kaip atrodo įprasta laisvo fotomenininko darbo diena?
Įdomiausia tai, jog kiekviena diena yra vis kitokia. Dešimt dienų per savo gyvenimą esu dirbęs dizaino agentūroje, ir to užteko, kad suprasčiau, jog taip dirbti negaliu ir negalėsiu. Priverstinis darbas žudo mintis, polėkį, įstato mane į kažkieno rėmus. Aišku, būna ir sunkių momentų, kai turi nudirbti visos „agentūros“ darbą. Tada miegi po kelias valandas, samdaisi žmones pagalbai, ignoruoji artimuosius ir iki galutinio rezultato tampi zombiu. Nėra toks jau labai saldus laisvo menininko gyvenimas. Daug nestabilumo tiek asmeniniame gyvenime, tiek finansiniuose reikaluose. Tačiau bet kokiu atveju toje laisvėje ir nestabilume yra daugiau grožio nei sistemoje.
Dirbdamas vadinamą „ofisinį“ darbą niekaip negalėčiau keliauti. Išvažiavus reikia laiko apsiprasti. Čia panašiai kaip su žmogumi – juk negali jo pažinti per vieną vakarą ar vieną dieną. Tam reikia daug laiko. Tas pats kalbant apie kažkokią šalį ir joje gyvenančius žmones. Privalau pakeisti aplinką – keliauju apie 4-5 mėnesius per metus. Lygiai taip pat privalau ir grįžti. Negaliu be namų.
