Laikotarpyje nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo dažnai sporto reikalai ir varžybų rezultatai diktuodavo tarpvalstybinių santykių ateitį. Nesutarimų pasitaikydavo net tarp kaimyninių valstybių.
Pykčiai tarp kaimynių
„Negerai“ susiklosčius futbolo ar kokioms kitoms varžyboms net būdavo grasinama nutraukti diplomatinius santykius. Lietuvai toks atvejis pasitaikė su Latvija“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Visgi, kaimyninių valstybių komandos susitikdavo pakankamai dažnai. Muziejininkės teigimu, buvo populiaru jau dieną po tarpvalstybinių varžybų rengti tarpmiestines: „Jei šiandien Kaune žaidė futbolą Lietuva ir Latvija, tai rytoj aikštelėje susitiks Ryga ir Kaunas.“
II Europos krepšinio čempionate Rygoje 1937 m. lietuviai su Latvijos rinktine net nesusitiko, o finale nugalėjo italus vos vieno taško skirtumu – 24:23. Deja, barnio neišvengta.
„Mūsiškiai iš viešbučio pamiršo namo pasiimti iškovotą sidabrinę lėkštę – Latvijos Prezidento įsteigtą prizą – ir sukėlė didžiulę audrą. Grėsė diplomatinis skandalas, esą taip pasielgę nugalėtojai negerbia kaimyninės šalies prezidento įsteigto prizo“, – pasakojo J. Minelgaitė.
1939 m. Kaune vykęs III Europos krepšinio čempionatas taip pat sukėlė latvių nepasitenkinimą. Kaimyninės šalies rinktinė vos vieno taško skirtumu pralaimėjo ne tik Lietuvai (37:36), bet ir Estijai (26:25). „Kentėjo“ pirmenybių šeimininkai.
„Buvome susipykę su latviais, neva dėl neteisingo taškų paskaičiavimo ir teisėjavimo. Sureaguota buvo pačiu aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu. Latvijos pasiuntinys Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kad nutrauks visus sportinius ryšius, taip pat tvirtinta, kad su lietuviais neloš 1940 m. numatytų varžybų. Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jų jau ir nereikėjo“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad apie šias varžybas yra ir daugiau legendinių pasakojimų. Esą tada valstybė ir sportas buvo tampriai susigyvenę, o dabar tai nebūtų įmanoma – vieni sau, kiti sau.
Po šio susitikimo santykiai tarp kaimynių taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Visgi, Latvijos komanda čempionate buvo pripažinta nugalėtoja tarp riboto ūgio krepšinio rinktinių.
Būta ir daugiau protestų. Lenkijos ir Prancūzijos rinktinių susitikimas baigėsi 38:36, tačiau pastarieji taip pat buvo pasipiktinę – dėl esą per anksti sušvilpusio teisėjo. Lenkai pirmavo 3 taškais iki varžybų pabaigos likus vos 30 sekundžių, o prancūzai ataką tesugebėjo užbaigti 1 baudos metimu…
Nepyko tik suomiai, kuriuos latviai sutriuškino 108:7, estai leido įmesti vos 1 baudą (91:1), o lietuviai pergalę iškovojo rezultatu 112:9. Lenkijai čempionate teko pralaimėti prieš du varžovus – Lietuvą (46:18) ir Latviją (43:20).
Su SSRS nebendrauta
Daugiausia tarpukario sporto prizų yra iš varžybų su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau nėra nei vieno iš Sovietų Sąjungos, kuri ypatingai puoselėjo sporto idealus, be to, į užsienio delegacijas visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus.
„Į užsienio delegacijas Sovietų Sąjunga visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus. Ir į Lietuvą jos siųstos, tačiau su sportu nėra nieko. Tarpukariu pas mus užsukdavo tik klubai, kurie vykdami lošti į SSRS, palošdavo Lietuvoje ir vykdavo toliau“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad ir su kitomis valstybėmis ji taip pat nelabai palaikiusi sportinių ryšių.
Sovietų Sąjunga nedalyvavo nei vienose tarpukariu vykusiose olimpinėse žaidynėse, nei viename Europos krepšinio čempionate.
„SSRS buvo iniciatorė darbininkų olimpiados, vykusios vasaros žaidynių metu. Apie šias varžybas taip pat žinoma, tik jau po Antrojo Pasaulinio karo, SSRS įžengus į didžiąją sportinę areną“, – pasakojo parodos kuratorė.
Be olimpinės ugnies
Tarpukariu lietuviai pabūvojo vos dvejose olimpinėse žaidynėse – 1924 ir 1928 metais. Kodėl?
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele mūsų šalis nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1936 m. į Berlyną Lietuva nebuvo pakviesta olimpinių žaidynių rengėjos Vokietijos dėl Klaipėdos krašto problemos.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo SSRS, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti SSRS rinktinės sudėtyje.
Lietuvos skauduliai
Per sporto prizmę tarpukariu dažnai paliestos ir skaudžiausios Lietuvos problemos – Klaipėdos ir Vilniaus kraštų klausimai.
Atgautoje Klaipėdoje nuo 1923 m išliko provokiškų klubų problema. Tai jie įstodavo į įvairias Lietuvos sporto šakų sąjungas, tai vėl iš jų pasitraukdavo. Kraštas nebuvo linkęs integruotis.
„Vokietijos sportininkai į Lietuvą žaisti atvykdavo. Tačiau didžiausia problema buvo Klaipėdos krašto sportininkai ir klubai, kurie „sava“ pripažindavo Vokietijos Sporto Lygą. Su jais buvome gerokai apsipykę. Lietuviai net buvo uždraudę vietiniams lietuvių klubams dalyvauti Vokietijos lygų varžybose. Kaimynai į tą sprendimą atsakė taip pat draudimu“, – apie šalių sporto organizacijų susipriešinimą kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, nepaisant to, kad tuo metu Klaipėda ir jos laivai priklausė Lietuvai, pagrindinis vandens sporto krypčių koordinatorius buvo Jachtklubas.
1933 m. iliustruoto savaitraščio „Kūno kultūra ir sveikata“ korespondento pakalbintas Vandens sporto sąjungos pirmininkas ir Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus daugiau šnekėjo apie vandens sporto propagavimą ežeruose ir upėse bei dalyvavimą „svetimose“ regatose. Uostamiestį pašnekovas paliko visiškai nuošaly: „Asmeniškai pasiūliau Klaipėdos klubams Klaipėdos krašte suruošti regatą šiemet, jei ne tarptautinę, bent tarpklubinę, bet atsakymo negavau.“
Reiktų paminėti ir tai, kad 1939 m. vasarą Kaune vykusio III Europos vyrų krepšinio čempionato metu Lietuvai Klaipėda jau nepriklausė. Šios teritorijos šeimininkais vokiečiai tapo dar kovą.
Parodos kuratorės teigimu, tik dabar į Lietuvos sporto istoriją po truputį bandoma integruoti ir Klaipėdos kraštą. Esą šiandien keičiasi požiūris ir į lenkų tuomet užimtą Vilniaus kraštą. Su Lenkija iki pat 1939 m ultimatumo nebuvo žaista jokių sporto varžybų.
„Nors tuo metu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis, Vilniuje veikę klubai taip pat imami pripažinti kaip Lietuvos sporto istorijos dalis. Kaip bus rytoj – nežinia“, – sakė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir sporto suvenyrų ar prizų nėra.
Nerijus Drochneris
Šis straipsnis – tai ciklo apie tarpukario sportą septintoji dalis. Taip pat rašėme:
- Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse (I dalis)
- Tarpukario sportas: žaidimai „karaliai ir karalienės“ (II dalis)
- Tarpukario sportas: sirgaliai tribūnose ir už jų (III dalis)
- Tarpukario sportas: iškovoti prizai ir dovanėlės (IV dalis)
- Tarpukario sportas: už idealus, už tautą, už universalumą (V dalis)
- Tarpukario sportas: su Prezidento „palaiminimu“ (VI dalis)
- Tarpukario sportas: ir po karo gyvas… (VIII dalis)
Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veikiančioje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales. Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.
Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.
