Pasibaigęs Europos krepšinio čempionatas vienaip ar kitaip paliko savo pėdsaką kiekvieno lietuvio širdyje, bet toli gražu ne kiekvienas turėjo galimybę pajusti visą krepšinio didybę iš arti.
Tokią galimybę turėjo „Eurobasket 2011“ savanoriai. Su mumis savo įspūdžiais pasidalinti sutiko Ugnė Lasevičiūtė, kuri savanore buvo Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Kaip ir kodėl nusprendei tapti Europos krepšinio čempionato savanore?
Europos vyrų krepšinio čempionato savanore tapti nusprendžiau labai spontaniškai užpildžiusi internete pamatytą savanorio anketą. Anketą pildžiau atsakingai, tačiau visiškai nesitikėdama, kad galėčiau būti atrinkta, juk norinčių buvo labai daug, kai kurie iš jų jau yra turėję patirties, o tai buvo gana svarbus atrankos kriterijus.
Papasakok plačiau apie vykusią atranką, jos etapus
Pirmasis atrankos etapas buvo savanorių anketos pildymas. Vėliau atrinktieji buvo informuoti apie balandį vyksiančius mokymus Kaune, kuriuose dalyvauti buvo būtina, jeigu norėjai tapti Europos krepšinio čempionato savanorių komandos nariu. Kaune buvome apmokyti ir dienos pabaigoje turėjome atlikti testą, kuris dar kartą turėjo padėti atrinkti pačius aktyviausius, daugiausiai apie čempionatą žinančius ir nestokojančius entuziazmo žmones. Tad jeigu dalis žmonių anketas pradiniame etape pildė nesitikėdami, kad paklius, tai Kaune daromą testą rašė atsakingai ir kupini noro būti atrinkti. Visi su jauduliu laukėme dienos, kai sužinosime ar pakliuvome į „Eurobasket” savanorius. Paskelbus rezultatus paaiškėjo,kad savanoriauti buvau atrinkta ir aš, mano sritis, už kurią tapau atsakinga – saugumas.
Čempionato metu jo organizavimo prisidėjai būdama sostinėje, „Siemens“ arenoje. Už ką buvai atsakinga, ką teko daryti?
Kaip jau anksčiau minėjau, buvau atrinkta į saugumo sritį, tačiau ji buvo prijungta prie arenos aptarnavimo srities, taip kad aš buvau atsakinga už salės aptarnavimą – padėjau žmonėms susirasti jų vietas, sektorius. Iš tiesų žmonės ateidavo su įvairiausiais klausimais, taigi areną ir jos išplanavimą turėjome žinoti puikiai, kaip ir bendrąją informaciją apie Vilnių. Po rungtynių kiekvienas susitvarkydavome savo sektorius, kad arenoje vyrautų bendra tvarka. Taip pat pamatę įtartiną ar nederamai besielgiantį asmenį apie tai informuodavome apsaugos darbuotojus.
Kokios rinktinės fanai paliko didžiausią įspūdį, kodėl?
Be abejo didžiausią įspūdi paliko Lietuvos sirgaliai. Atmosfera arenoje tuo metu buvo nenusakomai jaudinanti. Visi atrodėme tokie vieningi ir draugiški. Dar įsiminė Vokietijos sirgaliai, kurie per rungtynes sėdėjo tame pačiame sektoriuje kaip ir Lietuvos sirgaliai, ir stengėsi jiems neatsilikti, nors tai ir nesisekė.
Trumpai papasakok apie linksmiausią įvykį, nutikusį savanoriaujant?
Man, kaip merginai, tikriausiai labiausiai įsiminė tokie dalykai kaip krepšininkų pasisveikinimai, tačiau Lietuvos sirgalių pažadai, kad likimas mus suves, ir siūlymai nupirkti bilietus į Kaune vykstančias rungtynes taip pat skambėjo linksmai. Esame draugiška tauta.
Gal čempionato metu palaikei ne tik Lietuvos, bet ir kitos šalies rinktinę?
Čempionate visu 100 proc. palaikiau Lietuvą.
Ką patartum žmonėms, kurie ateityje planuoja tapti kokio nors renginio savanoriais, bet tam nesiryžta?
Visiems nesiryžtantiems patarčiau nebijoti ir tikrai išmėginti savo jėgas savanorystėjė. Sutiksite daug nuostabių žmonių, prisidėsite prie gražių ir įspūdingų renginių Lietuvoje kūrimo, ir tiesiog jausities puikiai. Jausmas, kai esi reikalingas, veža.
Jau dabar šis krepšinio čempionatas, vykęs Lietuvoje, daugelio laikomas puikiai organizuotu. Kokius įspūdžius jis tau paliko?
Šį čempionatą prisiminsiu visą gyvenimą. Visų pirma, prisidėjau organizuodama didžiausią tokio masto renginį Lietuvoje, antra, mačiau visus užkulisius, visas krepšininkų emocijas, organizatorių jaudinimąsi, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių ir įgijau neįkainojamos patirties.
Ar nesigaili, jog čempionato metu turėjai padėti kitiems, nei paprasčiausiai mėgautis krepšiniu stebėdama jį iš šalies?
Atvirai pasakius, iš pradžių pagalvodavau, kad dabar galėčiau ramiai namuose žiūrėti krepšinį, reikšti savo emocijas ir pan. Mums, savanoriams, nebuvo galima sirgti už jokią komandą, tai reiškia, kad mes visada turėjome išlikti neutralūs. Tai labai sunku, kai visa širdim sergi už Lietuvos rinktinę, ir kai visa „Siemens“ arena serga už ją, o tu turi stovėti nerodydamas jokių emocijų. Vėliau mintys pasikeitė kardinaliai, ir dabar nei kiek nesigailiu, kad savo laiką atidaviau padėdama kitiems žmonėms.
Kaip manai, kokių savybių turi turėti žmogus, norėdamas būtų geru savanoriu
Visų pirma, pats žmogus to turi norėti. Norėdamas būti geru savanoriu, turi būti atsakingas, komunikabilus, mokėti kuo daugiau užsienio kalbų, būti geranoriškas, ir kaip sakė mūsų savanorių koordinatoriai – niekada nesakyti „nežinau“. Taip pat pati sulaukiau komplimentų dėl šypsenos ir energijos, o tai tik įrodo, kad žmonės tai pastebi, tai jiems yra svarbu, o tai ir padeda sukurti bendrą teigiamą atmosferą.
Ne paslaptis, kad čempionatas daugeliui lietuvių paliko kartėlį po pralaimėjimo Makedonijos rinktinei. Vis dėlto, mūsų laukia atranka į Londono Olimpines žaidynes, kurios vyks kitąmet. Ko palinkėtum rinktinei ir visos Lietuvos žmonėms šia proga?
Visai mūsų rinktinei palinkėčiau nenuleisti rankų ir visada prisiminti, kad ir kas be nutiktų, mes visada būsime su jais. O visos Lietuvos žmonėms linkėčiau ir toliau būti tokiems pakvaišusiems dėl krepšinio, dėl savo rinktinės ir dėl savo šalies. Juk visi kartu mes esame jėga, tiesa?
