Daugiausiai rašytinių šaltinių raganas užfiksavo dar gūdžiais viduramžiais. Tačiau legendos, mitai ir įvairiausios istorijos atėjo ir iki šių dienų, tvirtai šaknis įleisdamos ir pop kultūroje.
Sukurta šimtai filmų, prirašyta knygų, o net ir Lietuvoje vyksta raganų suvažiavimai. Tiesa, šiuolaikinės raganos dažniausiai nesulaukia tokio žiaurumo kaip viduramžiais.
Yra šimtai skirtingų raganų istorijų, siūlome jums susipažinti su raganų medžiokle ir paskaityti apie raganą, kuri net šiais laikais pasirodo žmonėms ir kenkia juodąja magija.
Raganų medžioklė
Raganų medžioklė Europoje prasidėjo Viduramžiais. Nors medžioklė tai suaktyvėdavo, tai vėl nurimdavo, raganos buvo žiauriai žudomos net kelis amžius.
Žmonės kaltino, kad raganos užburdavusios jų gyvulius, užnuodydavusios vandenį, skersdavusios gyvulius, ištvirkaudavusios, platindavusios ligas ir žudydavusios. Be to, atsirasdavo ir tokių, kurie, neva, matė jas skraidančias dangumi ar užsiimančias juodąja magija. Prie to labiausiai prisidėjo krikščionybė – šventikai teigdavo, kad raganos teršia šventą krikščionių kraują.
Raganų medžioklėje labiausiai pasižymėjo Vokietija. Čia nuo maždaug 1628 m. raganos tapo „madingiausiu“ reiškiniu. Dėl visko būdavo kaltinamos būtent jos. Medžioklė ypač suaktyvėjo per 30-metį karą.
Isterija pasiekė ir Ameriką, tačiau ten nebuvo išvengta ir kuriozinių situacijų. Didesnio dėmesio raganos susilaukė, kai vyras ir žmona – Hughas ir Mary Parsons, vienas kitą apkaltino raganavimu. Žinoma, teismą pralaimėjo moteris ir jai buvo paskelbta mirties bausmė už vaiko nužudymą.
Iš viso, buvo nužudyta tūkstančiai žmonių. XVIII a. Vokietijoje sklandė gandas, kad buvo susidorota su „9 mln. raganų“, tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks skaičius nėra realus, turint omeny tų laikų populiaciją. Manoma, kad raganų Europoje buvo nužudyta apie 100 tūkst.
Socialinė raganų medžioklės pusė
Istorikai apie raganų medžiokles kalba kiek kitaip. Pasak jų, viduramžiais, kada po Europą siautė „raganų medžioklė“, raganomis moteris būdavo apšaukiamos ne pagal kažkokias mistines galias, o pagal to meto visuomenės normas. Viduramžiais moterys negalėjo būti nei daktarėmis, nei užimti aukštesnes pareigas arba įgyti išsilavinimą. Vienišos, našlės, vyresnės ir neturtingos moterys būdavo apšaukiamos raganomis ir apkaltinamos juodąja magija. Tuo tarpu, iš visų sudegintų, nuskandintų, akmenimis užmėtytų ar pakartų „raganų“ vyrų buvo vos penktadalis…
Kaip jau minėta, prie raganų medžioklės labiausiai prisidėjo krikščionybė. Dar Senajame testamente parašyta, kad burtininkėms reikia atimti gyvenimą, XV a. kerai buvo laikomi „didžiausiu įmanomu nusikaltimu“, o šventikai parašė nemažai raganas smerkiančių ir su jomis susidoroti kviečiančių veikalų. Dažniausiai moterys raganomis būdavo apšaukiamos be jokių įrodymų. Tai yra, jeigu kokia kaimo „davatkėlė“ sugalvodavo pakenkti jaunesnei kaimynei – ją tiesiog apšaukdavo ragana, pasakydavo, kad, neva, matė ją skraidant dangumi ir tiek nereikėdavo – kitą dieną kaimynei būdavo surengiamas žiaurus teismas.
Tačiau ne visos raganos būdavo tokios nekaltos. Pasak amerikiečių istorikės Sandros Miesel, kai kurios nuteistos moterys iš tiesų bandydavo pakenkti kitiems ir pačios skelbdavosi sudariusios paktą su velniu ir panašiai. Savaime aišku, kad po tokių „skelbimų“ prasidėdavo jos medžioklė. Nors realiai jos nieko taip ir nepadarydavo, būdavo žudomos už „nuodėmingus norus“.
Raganų medžioklė „išėjo“ iš mados Europoje viduramžių gale (apie XVI-XVII a.), kada drąsesni katalikai išdrįso prabilti ir apginti nekaltai žudomus žmones. Prireikė dar poros amžių, kol aprimo Europoje siautėję „raganų medžiotojai“.
Lietuvoje taip pat vyko raganų medžioklė. Šaltiniuose teigiama, kad raganos be visų kitų blogybių, būdavusios ir kanibalės, ypatingai žudžiusios ir valgiusios berniukų kaulus. Paskutinis teismas čia užfiksuotas maždaug XVIII a.
Afrikoje nuo 1996 iki pat šių dienų dar skelbiami raganų teismai. Dažniausiai kenčia vaikai, kuriuos patys tėvai apšaukia kerėjimu. Dažnai vaikai pačių šeimos narių ir nužudomi.
Bello ragana – žymesnė už Bleiro
Turbūt viena gyviausių raganiškų legendų yra atėjusi dar iš XIX a. Amerikos. Pasak legendos kartą ūkininkas iš Tenesio (JAV) – seras Johnas Bellas pamatė savo fermoje lakstant keistą gyvūlį. Bellas gyvį nušovė ir vėliau apibūdino kaip „gyvis su šuns kūnu ir kiškio galva“. Ūkininkas teigė, kad gyvis dažnai rodydavosi jo fermoje, leisdavo keistus garsus ir net bandydavo įsibrauti į vidų. Kartais, kai gyvūnas pasirodydavo, Bello dukra teigė, kad kaip tik tuo metu ją prievartaudavo piktosios dvasios. Istorija tęsėsi su judančiais daiktais, vaiduokliais ir panašiai. Vėliau vaiduoklis, neva, prisipažino, kad yra… Jų kaimynė – Kate Batts, kurią Johnas kažkada buvo įžeidęs.
Po to, kai gyvis buvo nušautas, Bellui labai pakriko sveikata – jį dažnai ištikdavo traukulių priepoliai ir panašiai. Jis mįslingai mirė 1820 m. Šalia jo kūno buvo rastas mažas buteliukas su nuodais.
Kalbama, kad Bello ragana buvo užfiksuota 1935 m. (kaip tik tais metais, kai ji pati paskelbė, kad sugrįš). Tačiau kiti šaliniai tais metais nėra užfiksavę jokių neįprastų įvykių.
Raganų fanatikai ir šiomis dienomis bando surasti Bello ragana, nes, pasak jų, ji vis dar apsireiškia skirtingose pasaulio šalyse ir bando kam nors pakenkti.