Iš pradžių – tarp draugų, paskui – ir draugų draugų, draugų pažįstamų ir ne tik, ėmė sklisti gandas apie TWODICKS fotografų komandą. Mistiška, kartais niūri aplinka, plastiški ir gyvi modeliai, o svarbiausia – nepažabojama vaikinų fantazija patraukė Laikas.lt akis, todėl jų nuotrauka papuošė šio mėnesio viršelį.
Pasikalbėjome su TWODICKSU Dominyku Blizniku. Tiesa, jis į klausimus atsakinėja trumpai, gal dėl to, kad už TWODICKS daug išsamiau viską papasakoja jų „antri galai“ (fotografijos − aut. pastaba). P. S. Dominyko atsakymų mūsų kalbos redaktorė Aušra pernelyg neredagavo ir pataisė tik pasiklydusias nosines.
Kodėl [-[1]-] pasirinkote raudonkepuraitę?
Nieko išradingo, tiesiog pasirinkome, mūsų nuožiūra, populiariausią pasakų herojų. Sorry, Šrekai.
 |
.jpg) |
Kai išgirdot, kad rašysime apie jus numeryje, kurio tema − pasakos, nustebote: „Prie ko čia pimpalai ir pasakos?“
Iš tikrųjų, sunku atsakyti į šitą klausimą, bet mes ilgai galvojome: atmetėm žaltį, Eglės senjorą, nors jis pats iš savęs panašus į pimpalą, atmetėm visas istorijas apie brolius, nes jų buvo arba trys arba devyni, arba mes nežinom kokios nors pasakėčios apie du brolius Jonus, bet čia jau būtų per gėjiška. Tad mes nusprendėm, kad pimpalai ir pasakos šiame leidinyje susijusios su dvigalviu slibinu (šypsosi).
Jeigu Čipolinas pas jus užsakytų fotosesiją, kokia ji būtų?
Būtų žiauriai hipsteriška, nes Čipolinas žiauriai hipsteris.
Dabar rimčiau: kaip susikūrėte ir kodėl pasivadinote TWODICKS?
Bastėmės po Lazdynus, ieškodavom naujų vietų pachilint, be to, dar spėdavom ir pasifotkint. Susikaupus kolekcijai, norėjosi kažkur parodyt, o tam, kad kažkur parodyt, reikėjo pavadinimo. O pasivadinom taip, kaip norėjom, o ne taip, kaip reikia.
Fotografuodami stengiatės perteikti taip, kaip matote realybę, ar taip, kaip ją įsivaizduojate?
Fotografuodami negalvojame kaip čia dabar perteikti egzistencializmo beprasmybę ar atskleisti globalizacijos problematiškumą. Tiesiog fotkinam kada norim ir ką norim.
Jūsų nuotraukose daug nuogumo, ką jūsų darbuose jis reiškia?
Nepasakyčiau, kad mūsų nuotraukose daug nuogumo. Tiesiog šiame ledo gabale, kuriame gyvenam, per daug žmonių su lanzbergiškom panetkėm ir polinkiu tikėti į planetų išsidėstymą. Be to, turime bažnyčią. Mūsų nuotraukose nuogumas reiškia tą patį, ką ir maistas, medžiai, jūra.
Kaip atsirenkate modelius, kuriuos fotografuojate?
Fotografuoti sugalvojam 2−3 valandos prieš pačią fotosesiją, todėl dažniausiai tenka fotografuoti arba pačius save, arba draugus. Aišku, kartais pasiseka ir atsišaukia koks modelis.
Hipsteriai… Viename interviu skaičiau, kad laikot tą terminą kaip įžeidimą, bet turbūt sutinkat, kad didžiausia jūsų auditorija − būtent hipsteriai. Ar nebijot įžeisti savo gerbėjų? Ir kodėl jie jums nepatinka?
Uch, net nežinojom, kad turim savo targetą. Esmė ta, kad pradėjom savo veiklą tik dėl savęs ir savo asmeninių ambicijų daryti tai, kas mus velka. O mūsų pavadinimas labai tiksliai atspindi dvigubą susidomėjimą tuo, kas ką pamanys ar kodėl įsižeis.
Pasigirkit apie ateities planus.
Girtis mėgstam tik tada, kai kažką nuveikiam, bet planų yra ir atsiranda vis daugiau.
Kuris darbas yra jūsų asmeninis favoritas?
Pauliui patinka „Welcometohell“ rogės, o man – tikriausiai velnio vaikai prie bažnyčios.
Kalbėjosi Goda Raibytė
.jpg)
Šis straipsnis publikuotas lapkričio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai, kurie greitai pasirodys portale:
Kaip senoji japonų animacija užvaldė XXI amžių
Kūną ir dvasią puošiantis augalas chna
Pasaka su ideologijos lauknešėliu
Vampyrai ir vilkolakiai Lietuvoje
Pasaka baigta – „Fluxus ministerija“ uždaryta
