Anime – gana senas menas, po šešerių metų švęsiantis savo šimtmetį. Trumpai apžvelgėme anime fenomeną bei pakalbinome Lietuvos anime gerbėjus.
Šiek tiek faktų apie anime. „Tikrosios“ japoniškosios animacijos, tiksliau, anime, tėvas – Hekotenas Šimokava (1892–1973 m.), kuris 1917 m. sukūrė 5 minučių „Konsjeržo Mukudzo Imokavos istoriją“.
Anime ir jo seserį mangą (komiksus, pagal kuriuos kuriamos anime serijos) Japonijoje ir už jos ribų išpopuliarino medikas ir animatorius Osamu Tedzuka (1928–1989 m.), vadinamas „anime krikštatėviu“, „komiksų dievu“.
Japonų meno estetika – viena subtiliausių pasaulyje, tad nenuostabu, kad ji persikėlė ir į animaciją. Kai kurie anime labiau realistiški, kiti – labiau fantastiniai. Ne paslaptis, kad japonų dailė ir kaligrafija padarė anime didžiausią įtaką. Anime dar pasižymi ir netikėtomis kūno proporcijomis: pagrindinė kūno dalis – galva, kurios proporcija tikroviškąją viršija 7–9 kartus. Kartais specialiai pailginamos kojos ir rankos. Akys užima maždaug penktadalį veido. Anime akių kūrėjas O. Tedzuka mokėsi iš amerikiečių – Betty Boop, Mickey Mouse, Bembio. Veido išraiškų variantų nėra labai daug, veidai būna išsigandę (nustebę), pikti, linksmi, susijaudinę (laša prakaitas), romantiški (po akimis piešiamos paralelinės linijos). Apie ką dažniausiai pasakoja anime? Pagrindinės temos – Japonijos istorija, klasikinė literatūra…
Vakaruose anime išgarsino „Astro Boy“, vėliau – „Pokemonai“. Garsusis amerikiečių „Pietų parkas“ sukurtas pagal anime principus.
Apie persirenginėjimą
Kasmet pasaulyje vyksta daugybė anime konventų, kuriuose rengiami vadinamieji cosplay – persirenginėjimas anime personažais.
Tradicinės, šiuolaikinės ir populiariosios Japonijos kultūros festivalis „NowJapan“ šiais metais, Lietuvos anime gerbėjų nuomone, išsiskyrė ypač gerais kostiumais. Kaip teigė festivalio programos vadovas Olegas Lyčaginas, anime kostiumų gaminimas Lietuvoje, palyginus su kaimyninėmis šalimis, yra tikrai aukšto lygio. „Tačiau cosplay fenomenas – tai ne tik gražus kostiumas. Itin svarbu yra ir sugebėjimas atskleisti patį personažą, įkūnyti tokius jo elgesio ypatumus kaip laikysena, eisena, kalbos manieros, bendravimo ypatumai. Taip pat svarbu gražiai parodyti kostiumą ant scenos per nustatytą laiko tarpą. Taigi, vien gražus kostiumas negarantuoja pirmos vietos – norint būti tarp lyderių reikia įdėti daug darbo“, – Laikas.lt pasakojo Olegas.
Akimirkos iš Šių metų Japonijos kultūros festivalio „Now Japan“ . Nuotr. J.Kembrytės
Kodėl susidomima anime?
Pakalbinome keletą Lietuvos anime gerbėjų, kurie yra įkūrę net kelis klubus didžiausiuose Lietuvos miestuose. Pirmauja Kaunas ir Vilnius.
Lietuvos anime forumui, vienijančiam visus klubus, Animezona.net priklausantis aKi teigia, kad dauguma anime mėgėjų šį žanrą atrado dar tuomet, kai internetas buvo retenybė ir anime teko žiūrėti per kabelinę televiziją, ypač per vokiškus kanalus – VIVA, RTL2 ir t. t: „Užsikabliavau ant japoniškų filmukų gal pirmoje klasėje. Tuo metu dažname cartoon‘e terodė, kaip kažkas mušasi, daužosi ganėtinai paprasto siužeto fone, o dauguma anime atrodė bent siužeto prasme gilesni, nors kai kurių tuo metu filmukų net padoriai nesupratau. Turbūt geriausiai iš filmukų man įsiminė „Chikyuu Shoujo Arjuna“ – anime jau net nebe paaugliams, o vyresnei auditorijai, nagrinėjantis žmogaus ir gamtos santykį.“
Tam pačiam Animezona.net priklausantis anime mėgėjas Saulius pasakojo, kad anime prieš trejus metus jo gyvenime atsirado dėl to, kad nebuvo gerų naujų filmų. „Laikui bėgant, pasidariau platesnių pažiūrų žmogus, pradėjau truputį domėtis Japonijos kultūra, pamačiau, kad anime pakeičia žmogaus mąstyseną, jo nusistatymą į prieš tai kvailai atrodžiusius dalykus“, – teigia Saulius.
Kaip pasakoja anime gerbėja Joana Kembrytė, Japonijos kultūra ji susidomėjo būdama penkerių, o anime – šiek tiek vėliau, pradinėse klasėse: „O prasidėjo viskas nuo legendinių „Samurai X“, „Digimonų“, „Dragon Ball“ serijų. Tiesa, tada nesupratau sąvokos anime, tai buvo tiesiog animaciniai filmukai, atkeliavę kažkur iš Tolimųjų Rytų.“
Kaip teigia Joana, jai niekada nepatiko vakarietiška animacija, kuri atrodė banali, o humoras – lėkštas: „Anime užkabino savo žanrų įvairove, unikalia forma bei estetika, įdomiais neįprastos išvaizdos personažais (pripažinkime, nei tarybinėje animacijoje, nei amerikietiškoje, niekada nesutiktume personažų su tokia plaukų spalvų gama), išpažįstamomis vertybėmis. Vis dėlto tarybinė animacija pasižymėjo tradicinėmis moralinėmis vertybėmis, ko negalėtume pasakyti apie kai kuriuos anime.“
 |
|
Domisi ne vien paaugliai
Jau seniai praėjo laikai, kai animacija ir anime – vien tik vaikų ar iš paauglystės neišaugančių suaugusiųjų reikalas. Kaip teigia aKi, statistinis lietuviškojo anime mylėtojo amžius yra 16–17 metų. „Ir kuo toliau, tuo labiau tos animešnikų gretos platėja, veikiausiai interneto dėka, kadangi, priešingai nei prieš 10 metų, norimą anime dabar labai lengvai galima susirasti internete“, – reziumuoja vyras.
Anime gerbėjas Bardakas iš Kauno teigia, kad Lietuvoje anime gerbėjų amžius – nuo 11 iki 36 metų. „Anime gali žiūrėt visi, nepriklausomai nuo amžiaus, kam prie širdies piešta animacija. Kiekvienas gali rasti savo mėgstamiausią žanrą, o jų yra begalė (action, slice-of-life, drama, science fiction, mecha, horror, comedy ir t. t.). Nors pažįstų labai daug animešnikų (taip mes kartais žargoniškai vienas kitą vadinam, bet girdėjau ir baisesnių pavadinimų), gali būti ir nemažai kitokio amžiaus grupių, kurios nesireiškia forumuose ar susitikimuose, o tiesiog tyliai savo namuose garbina šią subkultūrą“, – pasakoja Bardakas.
Saulius teigia, kad yra matęs 243 anime filmus: „Mes mėgstame anime skaičiuoti, žiūrėti kiek esam praleidę dienų ar valandų. Nieks nepasakys vidurkio, kiek žmonių vidutiniškai Lietuvoje yra peržiūrėję anime filmų ar TV serialų. Kiti gal per metus peržiūri vos 10.
Anime klubai Lietuvoje
Pasak Bardako, seniausias anime klubas Lietuvoje – Kauno „Kurokawa“, gyvuojantis daugiau nei šešerius metus. Anksčiau klubai bendradarbiavo vieni su kitais gan stipriai, dabar belikę tik kontaktai ir draugystė, bet partnerystės mažokai.
Be klubo „Kurokawa“, Lietuvoje egzistavo/egzistuoja LAFOS (Lietuvos Anime Fanų Organizacijų Sąjunga), Vilniaus „Kuro Shiro“, Klaipėdos „JAK“, Šiaulių „Kitsune“ ir „Yorokonde“, Marijampolės „Motaku“, Panevėžio „Pan Anime“.
Anime gerbėjų gyvenimas nesusideda vien iš filmų žiūrėjimo: jie keičiasi nuomonėmis, domisi kitų žiūrimais anime ir kt. Anime gerbėjas Airiz stebisi, kad žmonės dažnai tokius, kaip jis laiko „trenktais, noulaiferiais ar net ištvirkėliais“.
2008 m. lapkričio 8 d. Kaune vienoje universiteto auditorijų įvyko istorinis anime gerbėjams įvykis – pirmoji Lietuvos didžiausių anime klubų ir organizacijų konferencija. Joje dalyvavo kauniečiai „Kurokawa“, vilniečiai „VAK“, „Koi Team“, „AniNC“, „VAMO“, šiauliečiai „Kitsune“, panevėžiečiai „PanAnime“, klaipėdiečiai „PAK“, internetinės bendruomenės „Asinas“ ir „AC“. Konferencijos tikslas buvo suburti efektyviausiai dirbančią Lietuvos anime bendruomenę, kuri bendromis jėgomis galėtų plėsti anime kultūrą Lietuvoje.
Kaip teigė festivalio „NowJapan“ programos vadovas O. Lyčaginas, jie, kaip didžiausio anime ir japoniškos kultūros renginio organizatoriai, bendrauja su Lietuvos anime klubais. „Reguliariai atvažiuojame į jų renginius, palaikom ir skatinam naujiems darbams. Džiaugiamės, kad jaunimas susiburia į tokius klubus ir praleidžia laiką besidomėdami svečiomis kultūromis. Matome tai kaip jaunimo užimtumo skatinimą“, – pasakojo O. Lyčaginas.
Kaip pasakojo dauguma Laikas.lt pašnekovų, iš anime ne tik galima sužinoti apie Japonijos kultūrą, tradicijas, žmonių charakterio tipus, tačiau ir daug ko pasimokyti. „Neretai anime turi ir gilesnę prasmę, bando analizuoti aktualias visuomenei problemas ar parodyti gerai žinomus dalykus iš visai naujos perspektyvos“, – pasakojo Joana, kuri pridūrė, kad anime jai primena tarybinių laikų animacinius filmukus, kai moralinės vertybės buvo perduodamos neakivaizdžiu būdu, „per pūkuotus meškiukus ir krokodilus“.
