Lina Sabaitytė
Šiandien fotografai nesistengia slėptis, kad ir kokie geri ar prasti jie būtų, viskuo greitai pasidalina virtualioje ar kitoje viešoje erdvėje.
Norime pakviesti susipažinti su genialia fotografe, gyvenusią šešėlyje, o tiksliau, pasislėpusią didžiuosiuose Amerikos miestuose, tarp savo daiktų dėžučių. Vivian Maier – auklė su fotoaparatu, visai neseniai pristatyta pasauliui.
Atradimas
1929 metai gimusi V.Maier ilgą laiką daugeliui buvo nežinoma. Paslaptinga, itin europietiška amerikietė fotografė visuomenėje tapo žinoma vos prieš kelis metus, kai 2007 metai jos fotografijų lobynus atrado istorikas Johnas Maloofas. Nors du metus jis nežinojo, kas yra rastų negatyvų autorius. Didžioji dalis Vivian turto buvo konfiskuota už tai, kad ji nesugebėdavo apsimokėti sąskaitų, todėl jau 2007 metais jos negatyvai atsidūrė aukcione, dar jai gyvai esant. Dabar jau pasaulinio pripažinimo sulaukusi fotografė kadaise buvo paslaptis viešojoje erdvėje, savo nuotraukų ji niekam nerodė, o milžiniškus kiekius negatyvų kaupė savo gyvenimo dėželėse. Deja, tais pačiais metais, kai buvo identifikuota jos autorystė, Vivian mirė, sulaukusi 83 metų.
Regis, kartais reikia tiek nedaug, kad atrastume nepaprastus dalykus – atsitiktinumo ar buvimo tinkamoje vietoje, tinkamu metu dėka. Galima sakyti, kad abu šie dalykai tinka Johnui Maloofui, kuris sendaikčių turgelyje-aukcione rado dėžes senų fotojuostelių, jas nusipirko už 400 dolerių, pats tuo metų nė nenutuokdamas, kokį turtą atrado. Būtent šiuose negatyvuose buvo paslėptas Vivian lobis – daugybė vertingų nuotraukų. Šis įvykis pakeitė J.Maloofo gyvenimą. Kelias nuotraukas įdėjęs į internetą jis sulaukė stulbinančios reakcijos, daugybės komentarų. Tai paskatino Johną pasigilinti į fotografijų istoriją, vyras susirado dar daugiau dėžių, kuriose buvo daugiau nei 100 000 negatyvų.
J.Maloofas užsibrėžė tikslą – V.Maier turi patekti į istorijos knygas. Jis vis dar tyrinėja negatyvus, kurių pats ne visus spėjo peržiūrėti, nes jų yra begalo daug. J. Maloofo susidomėjimas V.Maier nuvedė jį iki fotografę pažinojusių žmonių, tų, kurių vaikus ji prižiūrėjo. Taip po truputį pradėjo dėliotis Vivian biografiniai žemėlapis.
Vivian Maier fotografija
Niujorke gimusi, Prancūzijoje užaugusi Vivian likusią gyvenimo dalį praleido JAV dirbdama aukle. Prieš atvykdama į JAV, ji gyveno Prancūzijoje, kur padarė pirmuosius savo kadrus Prancūzijos Alpėse 1949 metais. Tuo metu jos nuotraukose vyravo ramybe alsuojantys portretai bei gamtovaizdžiai. Manoma, kad Vivian fotografijos meno pirmamokslį ar bent į kvėpimą gavo iš fotografijos pionierės Jeanne J. Bertrand, su kuria jai teko susidurti vaikystėje. Vivian kartu su savo mama gyveno tuose pačiuose namuose kaip ir Jeanne Bertrand.
1951 metais atvykus į Niujorką ji vis dar fotografavo senu stiliumi, tačiau viskas greitai ir radikaliai pasikeitė. Ji pradėjo fotografuoti kvadratinio formato juostomis, kai tik galėjo įsigijo naująjį ir brangų fotoaparatą „Rolleiflex“.
Amerikoje susiformavo Vivian fotografavimo stilius. Įžvalga, socialiniai akcentai, estetika, kompozicija – viskas formavosi iš lėto, keičiantis jos pačios matomam pasauliui per objektyvo skylutę. Dabar jos fotografijos lyginamos su žinomų fotografų darbais: spontaniškų gatvės įvykių momentai primena fotografo Henri-Cartier-Bressono darbus, estetiški gatvės portretai panašūs į Lisette Model, o neįtikėtina kompoziciją primena Andre Kertesz.
V.Maier laisvu nuo darbo metu klaidžiodavo gatvėse po kaklu, kaip patį vertingiausią aksesuarą, pasikabinusi fotoaparatą. Ji fiksavo tūkstančius gatvės įvykių, intymių akimirkų, portretų ir aplinkui verdantį gyvenimą – ji buvo stebėtoja iš šalies. Auklės darbas jai labai tiko, kad laisvalaikiu galėtų visiškai atsiduoti savo aistrai. Vivian nemažai keliavo, todėl nuotraukose galima išvysti ir užsienio šalių vaizdus. Vis tik daugiausia jų iš Čikagos ir Niujorko gatvių. Fotografijose galima įžvelgti jos asmeninį grožio pajautimą, estetiką, socialinių aspektų svarbą.
Pasak žinomo fotografo J.Meyerowitzo, Vivian verta įamžinimo istorijoje. Savo nuotraukomis ji nieko nenorėjo nustebinti, jose akivaizdus nuoširdumas ir paprastumas, regimo pasaulio fiksavimas intymiais, kartais net nepastebimais momentais. Atrodo, kad jos fotografijose gali pamatyti gyvenimą tokį, koks jis būtų, jei mažiau skubėtume, stebėtume aplinka, įvykius.
Privati asmenybė
Apie Vivian sunku daug ką papasakoti, ji buvo gana uždaro būdo, vienišė, kalbėjusi su prancūzišku akcentu. Keturiasdešimt metų jį dirbo aukle Čikagoje, o fotografija buvo jos didžioji aistra, sprendžiant iš sukauptų nuotraukų kiekio ir kokybės. Daugiausia apie ją papasakoti galėjo vaikai, kuriuos ji augino, ir jų tėvai. Vaikai prisiminė, kad ji jiems buvo tarsi savotiška Merė Popins.
Kiti pasakojo, kad Vivian buvo socialistinių pažiūrų feministė, kino kritikė ir mėgdavo viską sakyti tiesiai šviesiai. Didžiavosi tuo, kad yra laisva moteris, kas buvo neįprasta tuometinėms gražiosios lyties atstovėms. Jos kambaryje visada būdavo daug dėžių su daiktais. Kaip tik dabar dauguma jų yra pas J.Maloofą. Jose galima atrasti ir senuosius fotoaparatus, ir Vivian drabužių garderobą, kuris buvo išskirtinai kuklus, galima sakyti vyriškas, vietoj elegantiško galvos apdangalo ji nešiodavo vyrišką skrybėlę ir pan. Tai matyti ir jos pačios fotografuotose autoportretinėse nuotraukose, kurių yra visai nemažai.
Buvusių jos darbdavių manymu, Vivian neturėjo draugų, neteko matyti ją skambinant artimiesiems ar pan. Ji buvo išskirtinio privatumo moteris, nesidalinusi nei savo gyvenimu, nei nuotraukomis su aplinkiniais. Vivian savo noru niekam nerodė nuotraukų, bet 2011 metų pradžioje Čikagos kultūros centre buvo surengta jos darbų paroda, taip ir neaišku, ar fotografė būtų tam prieštaravusi ar ne. Dabar jos nuotraukų parodo keliauja po įvairiausius miestus, o šį rudenį, lapkričio mėnesį, išleista pirmoji V.Maier fotografijų knyga „Vivian Maier: Street Photographer“.
Laikui bėgant, jos gyvenimo dėžučių vis daugėjo ir, kaip pasakojo jos darbdaviai, vienu metu ji savo kambaryje turėjo sukaupusi apie 200 dėžių, didžiąją jų dalį sudarė negatyvai ir nuotraukos. Dėžėse rasta nemažai knygų apie fotografiją. Regis, ji mėgo kaupti ne tik gatvėje užfiksuotus momentus, bet ir kitus, asmeninius daiktus, viską dėti į dėžes, kaskart pasiimant jas su savimi – tai buvo jos gyvenimo turtas, viskas, ką ji turėjo. Kai kurių šaltinių duomenimis, Vivian teko ragauti ir benamės duonos. Maždaug 1950 metais vaikai, kuriuos ji buvo auginusi, nupirko Vivian butą, padėjo jai pragyventi.
