Ina Peseckienė
Kino kritikas Lukas Brašiškis, jau pažįstamas Laikas.lt skaitytojams, sakosi nujaučiantis artėjantį idėjinį lietuvių kino sprogimą, atnešiantį daug stebinančių ir sėkmingų kūrinių.
Tiesa, pasak kino kritiko, žiūrovas tam dar ne visai pasiruošęs, mat dėl nepakankamo dėmesio kino edukacijai Lietuvoje paklausesnis ne autorinis, bet populiarusis Holivudo kinas. Tad antra pokalbio su Luku dalis – apie kiną Lietuvoje.
Koks šiandien yra kino žiūrovas?
Sunku apibendrinti šiuolaikinio kino žiūrovo portretą. Visų pirma, manau, kad skirtingose šalyse jis yra skirtingas. Be abejo, didžioji dalis žiūrovų visame pasaulyje žiūri ir žiūrės Holivude gaminamą populiarųjį kiną, į kurio kūrimą, sklaidą ir rinkodarą yra investuojamos milžiniškos lėšos.
Antra vertus, reikia pabrėžti, kad ir amerikietiškoji produkcija apima daug skirtingų filmų: nuo visiško šlamšto iki autorinių kūrinių. Tuo tarpu, nusistovėjusią populiariąją kino estetiką kvestionuojančio neholivudinio kino žiūrovų procentą lemia skirtingas kino kultūros išsivystymo lygis. Manyčiau, kad šiuo aspektu kino kultūros tendencijas galime palyginti su tendencijomis muzikos ar leidybos srityse. Prancūzijoje, Skandinavų šalyse ar, tarkime, Niujorke dėl didesnės filmų paklausos, kino edukacijos renginių prieinamumo, nepopuliariosios kultūros įtakos, vartojimo tradicijų ir kitų faktorių kino žiūrovas yra labiau išsilavinęs. Prie to prisideda ir vykdoma kino politika, kuri reglamentuoja rodomų nekomercinių filmų skaičių, remia kino edukacines iniciatyvas…
Lietuvoje, mano manymu, dar tik bręsta kritiška, savo nuomonę turinti, aukštesnius reikalavimus kinui kelianti karta. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad naujosios medijos keičia vizualinį patyrimą ir būtent jaunoji karta praktikuoja kitokius, skaitmeninių technologijų sąlygotus kino ir vizualiojo meno patyrimo būdus (filmų peržiūra internete ar telefone, virtualus dalinimasis jais ir pan.). Nors dažniausiai kino srities specialistai akcentuoja probleminę šio reiškinio pusę, tačiau aš įžvelgiu daugiau privalumų nei trūkumų, pavyzdžiui, naujų skaitmeninių technologijų pagalba nemasinis kinas tampa daug plačiau prieinamas, atsiveria naujos interneto erdvės diskusijai apie matytus filmus.
Ar galima išskirti žanrus, kuriuos mėgsta žiūrėti lietuviai?
Manau, kad lietuvių, kaip ir viso pasaulio žiūrovų, mėgstamiausi yra populiarieji žanrai. Remdamiesi didžiųjų kino teatrų lankomumo statistiką, galime teigti, kad labiausiai lietuvių žiūrovus traukia vadinamasis “kinas šeimai”, tai yra filmai (dažniausiai animaciniai), į kuriuos ateinama visa šeima. Reikia pripažinti, kad iš šių filmų nesitikima nieko daugiau nei pramogos. Toks ir yra Holivudo industrijos tikslas.
Ar pats turite mėgstamiausią žanrą, režisierių?
Labiausiai mėgstu nežanrinį, autorinį kiną. Vieno mėgstamiausio režisieriaus negalėčiau įvardinti, turbūt esu matęs per daug filmų. Turiu begalę favoritų iš praeities, bijau, kad jei pradėčiau vardinti jų pavardės, jos užimtų didžiąją dalį straipsnio… Kalbant apie šiuolaikinio kino atstovus, paminėčiau Apichatpong Weerasethakul, Bruno Dumont, Bella Tarr, Tsai Ming-liang, Kar-wai Wong, Abbas Kiarostami, Mohsen Makhmalbaf, Kira Muratova, Pedro Costa, Aleksandr Zvyagintzev, Aki Kaurismaki, Gaspar Noe ir daugelį kitų.
Ką manote apie lietuvišką kiną? Koks industrijos brandos lygis?
Kadangi paklausėte konkrečiai, atsakysiu irgi konkrečiai. Manau, jog kino industrija Lietuvoje dar nėra pakankamai išsivysčiusi. Nors ji tikrai progresuoja. Konkurencingai industrijai arba taip vadinamai kino rinkai susiformuoti reikalingas didelis sukuriamų filmų skaičius, o kol kas jų, palyginus su Estija ar Latvija, Lietuvoje sukuriama mažiau.
Ar jaunoji lietuvių režisierių karta skiriasi nuo ankstesnių laikų režisierių?
Kartas lyginti niekada nėra paprasta. Būtų labai ribota ir kvaila sakyti, kad vyresnioji karta kūrė geresnius filmus ar, tarkime, buvo nusiteikusi rimčiau, nes vertinant kino kartas privalu atsižvelgti ir į besikeičiančius laikmečių, kuriose tos kartos gyveno, aspektus. Ne veltui prancūzų kino kritikas Andre Bazinas yra pasakęs, kad kino kūrimas yra realybės, kurioje gyvena režisierius, atspindys. Tad apibūdinant skirtumus tarp kartų reikia atsižvelgti į daugybę įvairių kriterijų, tarp jų, ir skirtingus realybės iššūkius su kuriais susiduria skirtingos kartos.
Imkime, pavyzdžiui, Šarūno Barto režisierių kartą (Š. Bartas, A. Stonys, V. Navasaitis, A. Matelis) – jie priėmė pereinamojo (iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą) laikotarpio mestą iššūkį ir savo filmuose atsisakė nepriklausomybės idėjos romantizavimo vardan savo patyrimo ir estetinio to meto realybės perteikimo kine. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kad laikmetis ir temos taip pat lemia skirtingų kino kalbos stilių formavimąsi.
Kaip suprantate, lyginant su Š. Barto karta, naujoji režisierių karta susiduria su visiškai kitokiais iššūkiais. Galiausiai, norint lyginti, yra reikalingi apibendrinimai, o, mano nuomone, kalbant apie autorinį, o ne žanrinį kiną, apibendrinti yra labai sunku ir gali būti nesąžininga.
Su kokiais sunkumais susiduria jauni režisieriai Lietuvoje?
Dažniausiai minimas sunkumas yra finansavimo filmų kūrimui stoka, nors, kita vertus, yra pavyzdžių, kai ši problema nesudarė kliūčių sukurti neblogus filmus: prisiminkime Kristinos Buožytės “Kolekcionierę”, filmą, kuris buvo sukurtas tik už 50 tūkst. litų. Stebint jaunų režisierių premjerinius filmus, man kartais atrodo, kad jiems pritrūksta idėjinio patyrimo bagažo ar žvilgsnio skvarbos, nors technologiją ir viešuosius ryšius naujoji lietuvių režisierių karta išmano vis geriau. Tikiuosi, kad neapsirinku, bet nujaučiu artėjantį idėjinį lietuvių kino sprogimą, greitai (galbūt už poros metų) atnešiantį daug stebinančių ir sėkmingų kūrinių.
Ar Lietuvos režisieriai paklausūs užsienyje?
Sakyčiau, kad Lietuvos režisieriai turi nemažą potencialą tapti paklausiais užsienyje. Suderinus idėjinį filmų tūrinį su kūrybingų viešųjų ryšių panaudojimu, lietuvių kinas užsienio žiūrovus gali ypatingai dominti. Tai galime iliustruoti ir atskiromis sėkmės istorijomis: Šarūno Barto – autorinio kino, Deimanto Narkevičiaus – vaizdo meno srityje. Vis dėlto, manyčiau, kad sėkmė, visų pirma, priklauso nuo to kas pasiūloma, o ne nuo to, kaip pasiūloma. Kartais atrodo komiškai, kai jauni režisieriai, puikiai išmanantys komercinio kino vadybą, eskaluojantys užsieniui įdomias “lietuviškas” temas, pamiršta apie tai, jog filmą dar reikia sukurti. Remdamasis gyvenimo anapus Atlanto patirtimi, galėčiau drąsiai teigti, kad mūsų regiono kasdienybė tikrai domina užsieniečius. Kita vertus, manau, kad sėkmei turi įtakos, kad režisieriai, pasakodami tai, kas užsieniečiams įdomu, atrastų savo kalbą, užuot taikęsi prie jau įprastos ir nusistovėjusios. Prisiminkime rumunų naujojo kino pasaulinės sėkmės pastarąjį dešimtmetį fenomeną.
Kokiems lietuviškiems filmams priskirtumėte geriausiųjų titulą?
Į šį klausimą nesiimsiu atsakinėti. Visų pirma, vieno favorito neturiu, antra, kaip ir minėjau, lyginant skirtingas kartas ir skirtingus joms mestus laikmečių iššūkius, jo turėti turbūt ir nėra įmanoma, trečia, prieš vertindamas naujausiąjį kiną norėčiau palaukti kol daugelis lietuviškųjų filmų debiutantų sukurs bent po kelis filmus. O kalbant apie sovietmečiu kurtą lietuviškąjį kiną, turiu netradicinius pasirinkimus. Labiausiai mėgstu Almanto Grikevičiaus filmą “Ave Vita” ir Vytauto Žalakevičiaus filmą “Vienos dienos kronika”. Mano manymu, šiuose filmuose režisieriai priartėjo prie tuo metu Europoje vyravusios modernistinio kino dvasios.
