Goda Raibytė
Neištikimybė – vienas skaudžiausių išgyvenimų poros ar šeimos gyvenime ir dažniausia skyrybų priežastis.
Ar neištikimybė gali turėti priežastį? Ar visada galioja taisyklė „Padarė kartą, padarys ir antrą”? Ar įmanoma išgelbėti santykius po to, kai atskleidžiama neištikimybė?
Kurioje vietoje padėti kablelį: nuteisti negalima pasigailėti? Į klausimus atsako psichologė Rūta Kęstutienė.
Kas dažniausiai išduoda – vyrai ar moterys?
Kai kurių tyrimų duomenimis, neištikimi yra 50 proc. vyrų iki 40 metų ir 25 proc. tokio pat amžiaus moterų. Kiti tyrimai nurodo didesnį nei 25 proc. neištikimų moterų skaičių.
Tačiau, dažnai statistika pateikia tikrovės neatitinkančius – pernelyg didelius – skaičius. Manau, kad tai nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo socialinės padėties.
Ar išduoti vyrai kreipiasi į psichologus?
Savo praktikoje stebiu tai, kad dažniau pagalbos pas profesionalus ieško ir į psichologus kreipiasi moterys. Tačiau vyrai, lygiai taip pat skausmingai išgyvena savo sutuoktinės ar partnerės išdavystę.
Ar pas psichologus eina tie, kurie išduoda?
Neištikimybė visada paliečia mažiausiai 2 asmenis. Neištikimo žmogaus elgesys turi didelį poveikį jo sutuoktiniui ar gyvenimo draugui. Neištikimybės padariniai paveikia net vaikų, jei jų yra šeimoje, bei pačio svetimautojo gerovę. Paprastai, pas psichologus kreipiasi tie, kuriuos išduoda. Dažnai jie atsiveda į terapiją ir savo antrąją pusę. Tuomet, norėdami išgelbėti savo santykius, pastarieji turi keistis. Būna atvejų, kai kreipiasi ir patys svetimautojai, nes išgyvena nemažas dvasines kančias. Dažniausiai dėl išdavystės, žmogus išgyvena kaltės jausmus, gėdą, pavydą, susiduria su kitomis problemomis, pavyzdžiui, nerimu lydimu, nemigos ir įvairiausių fobijų.
Ar išdavystė gali turėti priežastį? Ar įmanoma „į kairę” pasukusį žmogų pateisinti?
Mūsų visuomenė neišvengiamai tampa įvairiapusiškesnė, tolerantiškesnė įvairiems įsipareigojimo mylimam žmogui niuansams, santuokos formoms bei šeimos modeliams. Kaip matome, jaunoji karta nebesituokia, poros kuriasi ir išyra kas kelerius metus.
Tokia laisvė neišvengiamai turi ir atoveiksmį – daugiau nesantuokinių ryšių. Vieni tam pasiduoda, kiti tvardo savo nesantuokinių lytinių santykių troškimą. Klaidinga manyti, kad nesantuokiniai ryšiai susiję vien su seksualumu. Jų priežastys būna ir kitokios: viltis, kad įmanoma įgyvendinti naujas svajones ir pradėti gyvenimą iš naujo, viltis pagaliau sutikti žmogų, kuris iš tikrųjų supras ir pan.
Ar yra tipai žmonių, linkusių nuklysti? Ar visgi dažniausiai pasitaiko atvejai, kuomet kaltas ne kiek žmogaus charakteris, kiek santykių krizė, situacija ir pan.?
Neskirstyčiau žmonių į tipus, kurie linkę į neištikimybę ir kurie ne. Žmonės, kurie yra neištikimi savo partneriui, paprastai, išgyvena santykių krizę. Kai žmogus sulaužo ištikimybę, tai nutinka neatsitiktinai, nors pats žmogus sąmoningai gali ir nesuvokti jį pastūmėjusių motyvų. Labiau tikėtina, kad žmogus bus neištikimas, jei yra blogi santykiai poroje, jei tas žmogus nėra patenkintas savo santuoka ar lytiniu gyvenimu. Polinkiui į neištikimybę reikšmės gali turėti ir asmenybės sutrikimai, pavyzdžiui, hiperseksualumas ar kt. Mano nuomone, tai labiau būdinga tiems žmonėms, kurie nesugeba spręsti santuokos keliamų emocinių uždavinių ir tarpusavio santykių sunkumų.
Kartais žmonės, įtardami savo mylimuosius, griebiasi pačių desperatiškiausių būdų sužinoti tiesą – eina pas būrėjas, seka antrąsias puses ir taip toliau. Kaip Jūs patartumėte išspręsti nežinią?
Visų pirma, kalbėtis. Pakviesti savo partnerį atviram pokalbiui. Kartu aiškintis priežastis, nes neištikimybė daugeliu atveju yra gilesnių problemų santykiuose pasekmė. Vengti priekaištavimo vienas kitam, o kartu ieškoti problemų sprendimo būdų. Be abejo, stengtis turi abi pusės. Jei nepavyksta patiems, kreiptis pagalbos pas profesionalus.
Kaip manote, jeigu žmogus išduos vieną kartą, ar būtinai išduos ir antrą? Daugelis tai vadina „auksine” taisykle?
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad neištikimybė gali būti skirtinga, nuo vienąsyk gyvenime patirtos lengvabūdiškos sueities iki kelerius metus trunkančio nesantuokinio ryšio. Todėl vienareikšmiško atsakymo nėra.
Išdavusiam žmogui geriau nutylėti ar pasakyti tiesą?
Be abejo, paslaptys pridaro daug žalos. Net jei apgaudinėjamas žmogus nežino apie neištikimybę, jis neišvengiamai patiria neigiamų padarinių. Paslaptys kenkia net ir jas saugančiam žmogui. Tyrimai rodo, kad egzistuoja ryšys tarp slapukavimo ir tokių psichologinių simptomų kaip nerimas bei depresija ir fizinių simptomų, pavyzdžiui, aukšto kraujospūdžio ar pan.
Ar po išdavystės įmanoma vėl pasitikėti savo mylimuoju? Kas šiame procese svarbiausia?
Pamiršti neištikimybę ir atleisti nelengva. Bet įmanoma su tuo susitaikyti ir toliau kartu gyventi. Paradoksas, bet kartais žinia apie neištikimybę, gali pakeisti poros gyvenimą ir į gerąją pusę, nes iškelia į paviršių užslėptas santykių problemas. Jei tos problemos išsprendžiamos, ryšys tarp dviejų žmonių gali net sustiprėti.
Ar žinote laimingų istorijų, kuomet išdavystė buvo atleista ir žmonės toliau laimingai gyveno, neslegiami praeities?
Mokslininkų teigimu, neskaitant nevaisingumo, būtent neištikimybė yra dažniausia sutuoktinių skyrybų priežastis. Tačiau, tikrai yra nemažai atvejų, kuomet išdavystė buvo atleista ir žmonės nugyveno kartu visą gyvenimą. Kiek tai slėgia ar ne, gali atsakyti tik konkretus žmogus, kuris išgyvena unikalią tik jam skirtą savo gyvenimo istoriją.
Bet kuriuo atveju, mes patys kuriame savo meilės jausmų likimą. Tas, kam brangi jo santuoka, verčiau telieka ištikimas.
Kur patariate kreiptis, jeigu reikia profesionalios pagalbos (tiek vyrams, tiek moterims)? Kokios literatūros galėtumėte rekomenduoti?
Psichologai ir psichoterapeutai, kurie dirba su poromis. Šiai dienai pasirinkimas tikrai nemažas, nenorėčiau išskirti ir kažką reklamuoti.
Rekomenduočiau knygą: Yvas Dalpė „Neištikimybė nėra banali” (Baltų lankų leidyba, 2009).