Laikas.lt
Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?
„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.
Konkurso dalyvės Akvilės recenzija
Trise lovoje
Alfredas de Musset: „vienintelė tiesa yra meilė be priežasties“. Taip prasideda jaunojo Xaviero Dolano filmas „Įsivaizduojamos meilės“. Režisierius (g. 1989!) jau yra debiutavęs filmu –„ Aš nužudžiau savo motiną“.
Du draugai – Marie (aktorė Monia Chokri) ir Francis (vaidina pats režisierius) susipažįsta su neseniai į Monrealį atvykusiu Nikolia (aktorius Nielsas Schneideris) – garbanotų šviesių plaukų, žalių akių, jaunučiu, atitinkančiu visus klasikinius standartus – ir greitai jų pažintis perauga į meilę.
Marie ir Francis įsimyli Nikolia ir įsipainioja į meilės žaidimus – taip trumpai galėtų būti pristatomas šio filmo siužetas.
Meilė trise – tema, kuri šiandien dažnai sutinkama, bene F. Truffaut pirmas apie ją prabilo filme „Žiulis ir Džimas“, vėliau visi žavėjomės B. Bertoluccio „Svajotojais“. Xavieras Dolanas neslepia susižavėjimo P.Almodovaro, Wong Kar Wai, B.Bertoluccio kūryba. Šis filmas nėra labai atitrūkęs nuo Almodovaro estetikos ir dar neatrodo visiškai savarankiškas – filmas ryškus, margas – auksiniai aukštakulniai, melodramiški veikėjai, fatališkos moters figūra, žvilgsnių drama, kartais filmas primena klipų stilių – būtų puiki priemonė parodyti, kaip kino istorijoje veikia almodovariškumas.
Filmas labai vizualus, todėl daugiau dėmesio skirsiu ne dialogams (nors dialogų alogiškumas kartais siurrealistinis ir taip pat vertas dėmesio, pavyzdžiui, „Aukštas I. Q. yra neatsiejamas nuo rudų akių“), o vaizdo – kaip rodoma, nes filme gausu veiksmų su kamera – priartinimų, sulėtinimų, daug žaidimo spalvom. Viename interviu režisierius juokdamasis sako, jog kambario sienas derino prie oranžinio megztinio. Graži scena – baltos kambario sienos, trise lovoje miegantys draugai/ mylimieji, oranžinė stalinė lempa, oranžinis megztinis.
Xavieras Dolanas meistriškai įkomponavo pagrindinę istoriją į monologų, kalbančių apie nelaimingą meilę, foną. Tie kalbantieji, kurių kiekvienas įkūnija vis kitokį personažą, pasirodo tris kartus. Šiuos įsiterpiančius fragmentus galima pagrįstai vadinti skirtukais, suprantant juos kaip filmo kompozicijos dalis – pauzes, visų pirma atliekančias erdvės ir laiko atskyrimo funkciją. Pavyzdžiui, Francis stovi vonioje, po pauzės jis atsiduria visai kitoje erdvėje – kažkokiame miegamajame, apšviestame žaliai, čia pamatome nuogus dviejų vyrų kūnus, glamones, bučinius, kita pauzė Mari nuo gulėjimo ant žolės „nuneša“ irgi į miegamąjį – vėl meilužiai ant baltų paklodžių.
Taigi, šių pauzių sulaukus, žiūrovas gali prie veikėjų – Francio, Mari – priartėti arčiau nei yra leistina. Priartėti labiau prie Nikolia negali nei žiūrovas, nei Francis su Mari – filme Nikolia sugretinamas su Mikelandželo Dovydu (Mari žiūri į šokantį Nikolia, rodomos Dovydo akys, kūno dalys, paraleliai rodant ir šokantį Nikolia), kamera taip pat paraleliai rodo Nikolia, Jean Cocteau piešinių fragmentus, linijas – tai Francio žvilgsnis, jo erotiniai vaizdiniai.
Skirtukai, jei įmanu taip vadinti, kartais vaizdą nutraukia staiga, panašiai kaip išjungus elektrą iš karto užgęsta lemputė. Tokia raišką yra naudojęs ir Almodovaras, tokia raiška gali pasirodyti gana chuliganiška ir klasikiniame kine to nepamatysime – ten įprasta matyti scenų suliejimo, miksavimo techniką.
Panašu, jog taip daroma sąmoningai – tyčia, tarsi žaidimas „žemaisiais žanrais“, kiču, (pavyzdžiui, filme skamba Dalida – pop atstovė – su viena populiariausių jos dainų „Bang bang“ (prisiminkime „Bang bang“ ir filme „Kill Bill“), tačiau ir Wagneris) – kontrastai – jais irgi žaidžiama, beje labai elegantiškai ir jaukiai.
Nuo pradžios iki pabaigos filme ryški žaidimo stilistika, nors žaidžiama, galime sakyti, gana rimtais dalykais. Visada smagu žiūrėti filmą apie nestabilius, neadekvačius žmones, kurie paskutiniuose kadruose šnypščia (Francis), nes šnypštimas turbūt geriau įsimenamas nei žodžiai, Mari nemirksėdama žiūri, o Nikolia merkia akį – nes mimika irgi geriau įsimenama nei žodžiai.
Komisijos komentarai ir balai:
Kino teatras SKALVIJA: visada įdomiau, labiau intriguoja skaityti recenzijas, kuriose ne tik bendrai vertinama filmo stilistika, turinys, temų aktualumas, bet pasiimamas kažkoks vienas aspektas ir per jo prizmę analizuojamas filmas. Akvilė pasirinko skirtukus. Sveikintinas žingsnis, tačiau filmo nemačiusiam žiūrovui gali pasirodyti, kad skirtukai yra esminis filmo elementas. Be to, nelabai aišku, kas yra tie kalbantieji monologus, kaip jie susiję su filmo herojais? O gal jie ir yra pagrindiniai filmų herojai? Balas 8
R.Zabarauskas: puiki skirtukų metafora, taikliai ir kartu šmaikščiai atskleidžianti filmo stilių. Tačiau visas tekstas, deja, labiau pretenzingas, nei poetiškas. Kiekvienos metaforos ir kiekvieno interteksto naudojimas turi būti pagrįstas. Neužtenka paminėti „žaidimo kiču” – tada reikia aptarti kaip tai atrodo platesniame postmodernizmo, „camp” estetikos kontekste. Kiču jau užtektinai prisižaista, kad galima būtų tuo tiesiog susižavėti. Balas 7
Laikas.lt: neužbaigtų sakinių recenzija. Pastraipa, rodos, įdomiai prasideda, bet taip ir nėra iki galo užbaigiama. Kai kurie pastebėjimai neturi išvadų, bet filmo sukeltas jausmas, pakankamai įtikinamai aprašytas. Puiku, kad liko neužmiršti dialogai, pavadinti „skirtukais“. Balas 7
D.Remeza: gana fragmentiška apžvalga, perdėm prisirišta prie vieno sugretinimo su Almadovaru. Balas 8
