Laikas.lt
Pilietinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijoje metu buvo aprašytas fenomenas, pavadintas „kareivio širdimi“. Šiandien jis vadinamas ne taip poetiškai – potrauminio streso sindromu (angl. PTSD, Post – Traumatic Stress Disorder). Šis sutrikimas pasireiškia ne tik kariškiams, kuriems teko dalyvauti sudėtinguose mūšiuose, tačiau ir jų šeimoms, ypač antrosioms pusėms. Šiandien minima kariaujančiųjų antrųjų pusių diena, tad publikuojame vienos moters istoriją.
Kalbame tik apie vieną moterį, tačiau tokių žmonių yra daugybė ir visi jie kenčia nuo depresijos, nerimo, nemigos bei įvairių sveikatos sutrikimų. Tokia būsena visiškai žmogiška – juk moteris ne tik ilgam laikui lieka viena su vaikais, bet ir nuolat išgyvena laukdama žinių.
Internete sklando istorija apie tai, kaip Dievas kūrė kariškio žmoną, jam nesisekė ir jis skundėsi vienam iš angelų: „Reikia, kad ji būtų atsidavusi, tačiau itin savarankiška. Reikia, kad ji būtų ir motina, ir tėvas viename. Ir reikia, kad jos bučinys išgydytų nubrozdintą sūnaus kelį ir grįžusio vyro, kuris matė savo mirštančius draugus, skausmą. Reikėtų, kad ji turėtų kokias šešias rankas ir viską spėtų,“ – kalbėjo Dievas.
Angelą suglumino šešios rankos, tačiau Dievas jį greitai nuramino patikinęs, jog papildomas rankas jai atstos kitos kariškių žmonos: „Mane neramina ne rankos. Svarbiausia čia širdis. Reikia, kad joje būtų orumo ir garbės, reikia, kad ji visada plaktų tolygiai ir ramiai, bet svarbiausia, toji širdis turi būti labai didelė.“
Sukūręs kariškio žmoną Dievas pamatė ant jos žando ašarą, o angelui paklausus, kas tai atsakė: „Ašara. Jos reikia džiaugsmui, liūdesiui, skausmui, vienatvei ir garbei, bet čia ne mano nuopelnas. Čia ji pati,“ – konstatavo Dievas didžiuodamasis savo darbu.
Korinthia Klein, trijų vaikų motina, muzikantė ir smuikų gamintoja iš Milvokio, JAV, savyje talpina tiek didelę širdį, tiek ir gausybę ašarų. Jos vyrui pirmą kartą išvykus į Iraką ji penkiolika mėnesių viena augino jų vaikus: „Tai buvo varginantis ir streso kupinas laikotarpis. Negalėjau miegoti. Mano brolis tiria miego sutrikimus, jis mane stebėjo ir teigė, kad įvertinus visą laiką, kurį praleidau nemiegodama, aš jau seniai turėčiau būti mirusi,“ – pasakoja moteris.
Draugai ramino moterį, kalbėjo, jog vyras grįš ir viskas vėl bus gerai, tačiau Korinthia jautėsi visiškai kitaip: „Negalėjau nusiraminti ir laukti. Aš net nežinojau, ko aš laukiu. Nebuvau tikra, kad vyras grįš, o jei ir grįš, tai negalėjau tikėtis, kad jis bus toks pats,“ – apie savo baimes pasakojo moteris.
Korinthia pasakoja apie tai, kad pradžioje jai buvo sunku būti tiek gera motina, tiek ir žmona: „Prisimenu, kaip perdėtai supykau ant savo vyro, jog jis pasveikino mane su gimtadieniu diena anksčiau. Apsiverkiau, jaučiausi vieniša ir nusivylusi tiek savo vyru, tiek gyvenimu, tiek ir Amerika,“ – išsiverkusi moteris suvokė, jog Irake rytojus jau atėjo, juk laiko juostos skiriasi. Muzikantė prisimena savo būseną, kai jos vyrui išvykstant ir jai netyčia susižeidus petį kieme, ji negalėjo be skausmo kilnoti savo nė metų nesulaukusios dukros bei jos penkiametės sesers: „Buvau antrą mėnesį nėščia. Vyras man perdavė savo testamentą ir dokumentus, nurodančius, kad tapsiu vienintele vaikų globėja, jei jis žūtų. Penktą ryto pažadinau dukras ir išlydėjom jų tėvą. Puiki pradžia – iškart tapo aišku, kad jeigu man reikia į oro uostą, tai turiu su savimi imti ir dukras. Nebuvo kam padėti, o pinigų auklėms neturėjome.“
Moteris pasakoja apie sunkumus namuose ir vienatvės jausmą, tačiau ji niekada nesiskundė savo vyrui : „Jaučiau, kad neturiu teisės skųstis jam. Jis privalėjo ginklą neštis net į tualetą ir miegoti girdėdamas šūvius. Aš stengiausi laikytis, o jei ir verkdavau, tai viena, kad mergaitės nematytų.“
Kariškio žmona galiausiai susitaikė su savo dalia: „Kai pradėjom draugauti, dar universitete, aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau Ianui gali tekti išvykti kariauti. Veltui verkdavau. Reikia įsisamoninti, jog atėjus karui kariauja ne vien vyrai mūšio lauke, bet ir jų žmonos, jų vaikai. Tik kitokį karą. Su ilgesiu, baime, su savimi.“
