Prostitucija, arba seniausios profesijos istorija

Anot Tarptautinių žodžių žodyno, prostitucija — lytinis santykiavimas arba kūno pasiūla gašlumui patenkinti už materialų atlyginimą. Seniausia profesija laikoma „meilė už pinigus“ nors ir ne visose šalyse legalizuota, tačiau giliai įleidusi šaknis ir suvešėjusi pramogų verslo dalis. O ar kada susimąstėte, kodėl tai seniausia profesija ir nuo ko viskas prasidėjo?

Senieji laikai

Istorikai pripažįsta, kad iš pradžių prostitucija buvo laikoma garbinga veikla ir senovės graikų istorikas Herodotas yra rašęs apie stebuklingą šventikų ryšio su Dievu palaikymą santykiaujant su šventomis prostitutėmis.

Viešosios nuosavybės. Nuotr. civilliberty.about.com
Senovės graikų literatūroje galima aptikti tris prostitučių kategorijas: vergės, gatvės prostitutės ir Heteros. Prostituciją verslu VII a. pr. m. e. pavertė Solonas įsteigęs valstybinius viešnamius ir apmokestinęs sekso paslaugas. Viešnamiuose klientus pasitikdavo nuogos vergės, kurių paslaugų kaina turėjo būti įkandama paprastiems valstiečiams. Gatvės prostitutėmis savo noru tapdavo laisvos valstietės, todėl jų paslaugos buvo šiek tiek brangesnės.

Ne paslaptis, kad senovės Graikijoje buvo manoma, kad moterys yra žemesnė rasė nei vyrai, todėl nieko keisto, kad išpopuliarėjo meilė tarp vyrų. Todėl ir prostitucijos paslaugas teikiantys vergai arba gatvės prostitutės galėjo būti tiek vyrai, tiek moterys, tačiau aukščiausios kategorijos prostitutėmis — Heteromis — galėjo būti tik moterys.

Įdomu tai, kad šios buvo nepriklausomos ir net įtakingos. Jos dėvėdavo išskirtinius drabužius, buvo išsimokslinusios ir mokėdavo mokesčius valstybei. Jų įtaką įrodo ir tai, kad jos ne tik vienintelės moterys, kurioms būdavo leidžiama lankytis vyrų susirinkimuose, bet jos galėdavo išsakyti savo nuomonę, kurią gerbdavo aukščiausi valstybės tarnautojai. Žymiausia Hetera — Atėnų Lamia, labiau pasižymėjusi ne savo grožiu, bet talentu groti fleita ir subtiliu sąmoju.

Senovės Romoje prostitutės taip pat buvo skirstomos į tris kategorijas: prostitutės, sugulovės ir Konkubinatės. Pirmosios priklausė žemiausiajai kategorijai, o jomis buvo laikomos moterys, kurios atsiduodavo daugeliui vyrų. Sugulovės, arba vedusių vyrų meilužės, užėmė viduriniąją, o aukščiausioji kategorija priklausė Konkubinatėms, kurios gyvendavo su vyrais nesusituokusios ir buvo gerbiamos kaip ir teisėtos žmonos. XII a. Romos popiežius Inokentijus net buvo paskelbęs, kad vyrams, kurie ves prostitutes, bus atleidžiamos nuodėmės.

Geišos. Nuotr. dress-kod.ru
Yra nemažai panašumų tarp graikų Heterų, romėnų Konkubinačių ir japonų Oiran, kurios nuo mažens buvo mokomos šokio, muzikos, poezijos, kaligrafijos ir kt. menų, skirtų pamaloninti vyrus. Orian yra mums geriau žinomų geišų pirmtakės, kurios atsirado gerokai vėliau Tokijuje. Japonų artistės geišos gyveno vadinamuose „malonumų kvartaluose“ arba hanamači. Neturtingos šeimos į geišų namus parduodavo mažas mergaites, todėl kaip ir Orian, geišos nuo mažens buvo išmokytos linksminti klientus dainavimu, šokiu, arbatos ceremonijomis ir t. t. Dar ir šiandien Japonijoje esama senąsias tradicijas išlaikiusių geišų, tačiau panelės tokį gyvenimo būdą pasirenka savo noru.



Viduramžiai

Viduramžiais požiūris į prostituciją visiškai apsivertė aukštyn kojomis. Nors prostitucija ir nebuvo uždrausta, tačiau kūniškų malonumų tenkinimas tapo negarbinga veikla. Vokietijoje jaunos mergaitės sutikdavo būti uždaromos viešnamyje ir tapdavo prostitutėmis, kad galėtų išpirkti tėvų ar vyro skolas. Dvasiškiai ir vedę vyrai privalėjo laikytis atokiau nuo viešnamių, o prostitutės už suviliojimą būdavo žiauriai baudžiamos: ant kūno paliekamos išdegintos žymės, nupjaunamos kūno galūnės (nosis, pirštas ir t. t.) arba baudžiamos mirtimi. Tuo metu prostitutei nebuvo galima lauktis kūdikio, sirgti ar būti ištekėjusiai. Visos šios profesijos atstovės turėjo skiriamuosius ženklus. Ženklus turėjo ir viešnamiai: margos grotos, ryškiaspalvės durys, margintos gėlių ir žvėrių atvaizdais, bei žibintais virš jų.

Naujieji laikai

Reformacijos laikotarpiu dar labiau sugriežtėjo požiūris į prostituciją, nes visam šimtmečiui buvo uždrausti viešnamiai. Įdomu tai, kad šiai sekso industrijai pakenkė sifilis, nes prostitutės buvo verčiamos tikrintis kas dvi savaites ir joms buvo uždrausta dienos metu rodytis gatvėje. Greitai paplito mitas, kad sifilį galima išsigydyti permiegojus su nekalta mergele, todėl ėmė klestėti vaikų prostitucija.

XIX a. prostitutės nebebuvo tokios išsilavinusios kaip graikų Heteros. Priešingai, prostitutėmis tapdavo neturtingos, nuo meilės nukentėjusios ir jokio mokslo neragavusios mergaitės, kurias engdavo ne tik klientai, bet ir policijos pareigūnai. Būdavo organizuojamos gaudynės, kurių metu iš prostitučių atiminėjamas uždarbis, o pačios moterys sodinamos į kalėjimus.

Šiandieninis pasaulis

Šiandien labiau liberalioje ir tolerantiškoje visuomenėje išgirstame įvairiausių nuomonių apie seniausią pasaulyje profesiją. Vieni pasisako griežtai prieš, kiti mano, kad savo kūną parduodančios moterys (rečiau — vyrai) būtina pramogų industrijos dalis.

„Raudonųjų žibintų kvartalas“ Amsterdame tapo vienu iš pagrindinių miesto turistų traukos objektu. Gatvių tinklas su keliais šimtais prostitučių butų, sekso reikmenų parduotuvių, netgi sekso muziejų ar teatrų — puiki pramogų zona sekso malonumų ieškantiems vyrams (rečiau — moterims). Be to, daugelio šalių pasipiktinimui, Amsterdame prostitucija — legalus verslas, o prostitutės mokėdamos mokesčius turi socialines garantijas ir teisę į valstybės apsaugą.

Šiandien prostitutes taip pat galėtume suskirstyti į 3 kategorijas. Žemiausios klasės prostitutes atrastume didžiųjų miestų autobusų ir geležinkelio stotyse. Lietuvoje jos uždirba maždaug nuo 10 iki 100 Lt už paslaugą. Tai skurdžioji visuomenės dalis. Dažniausiai narkotikais ir alkoholiu piktnaudžiaujančios nusivylusios merginos dėl žiauraus gyvenimo atsidūrusios gatvėje.

Aukštesnės klasės prostitucija klesti tam tikruose striptizo baruose, specialiuose masažo salonuose ar tiesiog butuose. Tokios prostitutės dažniausiai priklausomos nuo sutenerių, gražiau vadinamų vadybininkais, o valanda su tokia moterimi klientui kainuoja 120—150 Lt. Prostitučių amžius ir socialinė padėtis šioje terpėje taip pat labai įvairi, nuo studentės iki ištekėjusios moters, norinčios prisidurti pragyvenimui. Tokių moterų kontaktus galima rasti internete arba skelbimuose spaudoje.

Aukščiausios klasės „elito“ prostitutės neretai sutinkamos prabangiuose vakarėliuose lydinčios aukštus postus užimančius verslininkus. Pačios gražuolės dažniausiai būna išsilavinusios ir įdomios pašnekovės. Vakaras su tokia prostitute gali kainuoti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų. Neretai apie „elito“ prostitučių organizacijas išgirstame iš kaimynės Rusijos.

Prostitucija turi labai daug blogųjų pusių: prekyba žmonėmis, lytiškai plintančios ligos, smurtas ir t. t., todėl vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad legalizavus prostituciją, šios problemos sumažėtų, nes moterys būtų ginamos teisiškai... O ką apie tai manote jūs?

Indrė Augustinavičiūtė
Nuotr. topthingstodo.com

prostitucija

Naujausi komentarai
2011-04-11, 21:11
as manau , kad reiketu legalizuoti. bet tuo paciu, kad butu kokie nors saugumo kursai, apmokymai ka daryt nenumatytais atvejais kai pasireiskia pavojus. ziurekit aikimis- tai buvo, tai YRA, o apie tai tylint vis labiau kentes tiek vaikai, tiek mes.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai