Brolių dvynių Otavio ir Gustavo, pasivadinusių „Os Gemeos“ (išvertus iš portugalų kalbos tai reiškia dvyniai) nepavadinsi tradiciniais graffiti piešėjais, kurių tikslas – palikti savo ženklą kuo labiau matomoje vietoje, dažnai skubant visiškai užmirštant kokybę. Jiems nesvarbu vieta, kurioje jie piešia. Jiems svarbu tai, ką jie piešia.
Piešinys apleisto namo viduje, kurio galbūt niekas niekada nepamatys, jiems gali būti svarbesnis negu kiekvienam praeiviui į akis krintantis plataus formato kūrinys lankomiausioje miesto vietoje.
Broliai nesivaiko principo palikti savo ženklo (angliškai vadinamo tag) kuo labiau matomoje vietoje, tad šiandien ypač įsivyravusio sienų terliotojų epiteto jiems pritaikyti negalima.
„Os Gemeos“ galima įvardyti ne kaip graffiti chuliganus, o kaip šiuolaikinio meno atstovus, galinčius savo meno kūrinius „iškirpti“ iš sienų bei eksponuoti parodų salėse. Nors, tiesą sakant, kartais jų veikla linksta chuliganizmo link… Tokiu atveju juos gelbėja kardinaliai kitoks Brazilijos žmonių požiūris į graffiti meną, lyginant su situacija Europoje.
Ar tai vis dar graffiti?
Iš tiesų, „Os Gemeos“ netelpa į tradicinius graffiti rėmus. Šio stiliaus atstovai netgi galėtų juos apkaltinti graffiti kultūros ir meno naikinimu. Tačiau kyla klausimas, ar „Os gemeos“ apskritai į ją taiko?
Brolių Otavio ir Gustavo kūriniai dažnai artimesni sienų tapybai ar dekoravimui nei klasikiniam graffiti menui. Tai liudija ir jų nuolatinis dalyvavimas parodose įvairiausiuose pasaulio kraštuose (pradedant gimtąja Brazilija ir Europos šalimis, baigiant
JAV, Kuba bei Australija).
Tad, norint charakterizuoti „Os Gemeos“, tiksliausia būtų apsistoti ties gana abstrakčiu šiuolaikinio menininko apibūdinimu.
Tarp vizualumo ir prasmės
Otavio ir Gustavo kūriniai – ne vien tik trumpalaikė ir spalvinga atrakcija akiai. Kiekvienam jų „Os Gemeos“ stengiasi suteikti atitinkamą prasmę, „įvilkti“ jį į gyvenimišką kontekstą. Piešiniuose, greta poetiško vizualumo, savo vietą atranda tiek socialinės problemos, tiek politinės peripetijos.
Čia turtingieji ir skurdžiai yra visiškai greta, lygiai taip, kaip ir brolių gimtąjame San paule. Visa tai persipina su braziliškąja kultūra, jų tautiniais motyvais. Nors „Os Gemeos“ kūrinių stilius lengvai atpažįstamas, tačiau kiekvienas darbas vistiek išlieka specifinis, turintis tik jam būdinga charakterį.
Otavio ir Gustavo piešia tik ant senų, negyvenamų pastatų, tad jų graffiti meną galima įvardyti kaip nekenksmingą, tačiau, bet kokiu atveju, vistiek nelegalų. Dažnas jų kūrinys dienos šviesą išvysta visiškai nuošaliose, praeiviams į akis nekrintančiose vietose.
Nesvarbu, kas nors pamatys jų darbo vaisių ar ne, kadangi „Os Gemeos“ piešia tik dėl savęs. Broliams papildomų įkvėpimo šaltinių nereikia – juos įkvėpia ir moko pats gyvenimas.
Sąsajos su Lietuva
Otavio ir Gustavo turi lietuviško kraujo. Vienas iš jų senelių yra kilęs iš Lietuvos, vėliau emigravęs į Braziliją. „Os Gemeos“ turėjo galimybę susipažinti su gimtąja senelio šalimi 2007-ais metais, kada buvo pakviesti dalyvauti Kauno meno bienalėje „Textile 07“. Jos metu dienos šviesą išvydo dar vienas Otavio ir Gustavo piešinys, realizuotas ant Kauno paveikslų galerijos fasado.
Pasak „Os Gemeos“ narių, tiesiog būtina užimti kiekvieną tuščią plotą, esantį miesto kraštovaizdyje. Jiems pritaria ir San Paulo gyventojai, neįsivaizduojantys savo miesto be Otavio ir Gustavo darbais puoštų sienų.
Lyginant su Lietuva, situacija daugiau nei keista: mūsų šalyje dažnas pilietis mielai rinktųsi gyvenimą be apipaišytų sienų. Nors, tiesą sakant, esmė ne tik gyventojuose, bet ir pačiuose graffiti piešėjuose bei jų darbuose. Eilinis „pakeverzojimas“ dažais tikrai nepuošia miesto, o profesionalūs darbai vis dar tebėra reta išimtis.
Aurimas Minsevičius
Nuotr. graffiti.org
