Turiu tokią problemą, draugavau su vaikinu beveik 2 metus laiko, ir jis paliko mane dėl kitos. Per tuos 2 metus buvo visko, pagrindinė problema buvo ta, kad jis važinėdavo į užsienį, dėl ko kildavo dažni pykčiai, pavydo scenos. Nepaisant to, jam būnant Lietuvoje santykiai būdavo gana geri, tik paskutiniu metu jaučiau, kad kažkas yra ne taip, kad jis mane kaltindavo dėl mūsų esamų pykčių, gal jam trūko šilumos iš mano pusės, bet man taip pat buvo sunku be jo, ir jis nenorėdavo, kad aš kur nors eičiau, nes pavydėdavo labai, o aš nedažnai, bet eidavau kur nors su draugėmis prasiblaškyti ir jam nuoširdžiai apie tai pasakydavau, su kuo ir ką veikdavau, tačiau jis man po to minėdavo, kaip jam trūko supratimo ir kad pagal jį, man buvo jis vienodai, darydavau, ką norėdavau Lietuvoje (nieko panašaus, žinoma, nebūdavo), ir vis užsimindavo apie kerštą, kad jo sulauksiu. Taip ir įvyko, jis pradėjo nebeskambinti, neberašyti sms žinučių, nereaguoti į manąsias būdamas Lietuvoje, beje jo vienas draugas mus siekė išskirti.
Po kiek laiko, jis parašė, kad manęs negali pamiršti, bet aš jau žinojau, kad jis turi kitą, nes pas ją visada nakvodavo, kadangi namie jo niekad nerasdavau, ir iš jo draugo apie tai sužinojau… Praėjus dar šiek tiek laiko, jis atvažiuoti manęs atsiprašyti dėl visko, bet tą patį vakarą jis turėjo ją iš kažkur parsivežti ir vis tiek išvažiavo pas ją. Klausiau jo, kodėl jis taip daro. Atsakė, kad nežino: „Esu idiotas ir viskas….“ nesupratau jo atsiprašymo tikslo.
Vėliau jis išvažiavo į užsienį ir mes ėmėme bendrauti „Skype“. Tai buvo labiau jo iniciatyva, beje, jis turi du „Skype’o“ profilius: viename įsidėjęs nuotrauka su ja, o kitame bendrauja su manimi… Mūsų bendravimas dabar pakankamai šiltas, jis sako, kad jam reikia laiko pagalvoti apie mus. Tačiau negaliu pamiršti, kad jis buvo minėjęs, kokia gera, švelni, ir pernelyg gera jo nauja draugė…. Taigi esu labai pasimetusi, ką toliau daryti, ar iš vis verta bendrauti su juo, kai žinau, kad jis su kita tebedraugauja? Ar jo laukti, ir išvis ar verta? Ar verta stengtis dėl jo? Jis buvo minėjęs, kad jei manęs nemylėtų, nebandytų su manimi susisiekti, ir kad jos nemyli, bet tuo pačiu nežino, ko jis iš tikro nori… Jau 5 mėnesiai, kai mes išsiskyrę, bet man niekaip neišeina jo pamiršti, labai myliu jį. Patarkite, prašau, kaip tinkamai pasielgti, nes nenoriu po to gailėtis. Skausmas nepakeliamas, jaučiuosi tokia nevykusi, kad jis mane paliko dėl jos, jaučiuosi prastesnė už ją.
Miglė
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Migle. Perskaičiau Jūsų liete išlietą rūpestį ir skausmą ir parimau kaip Rūpintojėlis – kaip gi šioj sumišusių išgyvenimų jūroj kokią valtelę Jums nurodyti, kad išplaukti galėtumėte. Žinote, šį kartą man gal ir norėtųsi taip žmogiškai (ir turbūt ne man vienai) Jums patarti, kaip tinkamai pasielgti, bet tai būtų subjektyvu ir neprofesionalu. Be to Jūs keliate neįveikiamą sąlygą – kad dėl šio patariamo poelgio Jums netektų gailėtis. Norite ir recepto Jūsų problemos sprendimui, ir dar 100 proc. garantijos jo efektyvumu ir teisingumu. Aš gi niekaip negaliu padaryti įtakos Jūsų gailesčio, apgailestavimo ar kitokių jausmų, tuo labiau būsimų, kurie Jus apims, priėmus vienokį ar kitokį sprendimą. Ir 100 proc. teisingo sprendimo neapsiimu siūlyti, nes jo nežinau – tai Jūsų, o ne mano gyvenimas. Galiu tik pabandyti įnešti daugiau aiškumo ir konkretumo Jūsų patiriamoje situacijoje, padėti pažvelgti Jums į ją iš šalies. Taigi, siūlau, Jums Migle, pačiai pabūti eksperte situacijoje, kurią Jums pristatysiu, bei duoti savo patarimą dėl labiausiai tinkamo sprendimo.
Gyvenimiška situacija
Draugauja mergina ir vaikinas. Antri metai draugauja. Santykiai gana geri. Problemos kyla, kai vaikinas išvažiuoja į užsienį, mat jam norėtųsi, kad tuo metu jo mergina sėdėtų užrakinta bokšte, niekur kojos nekeltų ir vien dėl jo dūsautų. Betgi mergina ne pasakų princesė, kurią galima uždaryti tokiame bokšte ir pasamdyti slibiną, kad jos niekur neišleistų. Tad mergina nors nedažnai, bet vis tik išeina į žmones su draugėmis prasiblaškyti, ir nors apie tokias išvykas kuo nuoširdžiausiai pateikia išsamią ataskaitą vaikinui (kada, su kuo ir kur buvo), vis tiek vaikinas jaučiasi giliai užgautas, nesuprastas, ir jam „teisėtai“ kyla pavydo, pykčio ir kaltinimų merginai jausmų lavina. Jo pasipiktinimas merginos savavališku elgesiu, kuomet ji atsisako aklai tenkinti jo keliamus reikalavimus, tiesiog šaukiasi keršto. Išaušta keršto valanda – vaikinas palieka merginą, ją ignoruodamas ir užmegzdamas santykius su kita mergina, apie kurią buvusioji mergina sužino aplinkiniais keliais. Galima būtų dėti tašką – istorija su nelaiminga, o gal laiminga pabaiga, bet, deja, ji tęsiasi ir vis labiau painiojasi. Po kelių mėnesių vieną dieną apsireiškia paklydėlis vaikinas su atsiprašymu, bet jausmingam ir „laimingam“ posūkiui santykiuose sutrukdo jo prisipažįstamas „idiotiškumas“ – išvažiuoja pasirūpinti anąja mergina. Akivaizdžiai palikta mergina, žinoma, nieko nesupranta, tačiau, kuomet buvęs vaikinas parodo iniciatyvą bendrauti su ja „Skype“, ji, vis dar nieko nesuprasdama, šiltai sau bendrauja su juo. Vaikinas tuo pat metu turi ir kitą „Skype“, kuriame puikuojasi jo ir tos anos merginos nuotrauka, taigi ir su ana mergina bendrauja, santykiai tęsiasi. Painiava tokia, kad jau bet kam būtų sunkoka suprasti tokius susidvejinusius „šiltus“ ryšius. Mergina nenuleidžia rankų, vis tik bando nors ką nors išsiaiškinti apie savo tolimesnių santykių su vaikinu perspektyvą. Teiraujasi apie tai labai miglotai (užsimena), na ir sulaukia labai migloto, bet patogaus atsakymo, jog vaikinui reikia laiko; jog jis pats nežino, ko nori; jis jai užmena mįslę: ar bandytų susisiekti su ja, jei jos nemylėtų; užsimena apie anos merginos privalumus, bet duoda viltį, kad jos nemyli. Vargšė mergina visai susipainioja, pasimeta, na ir kas gi čia nesusipainiotų. Jai kyla visa eilė klausimų dėl santykių: ar verta? ar laukti? ką daryti? Ir ačiū Dievui, kad jie dar kyla, kad mergina nesiruošia be atsikalbinėjimų lipti į bokštą, ilgėtis, dūsauti ir laukti vaikino sprendimo, kuris galbūt ją išvaduotų iš nepakeliamai skausmingo nevykėlės pojūčio, kad yra prastesnė už tą aną merginą, dėl kurios jaučiasi palikta. Šis jausmas yra tarsi slibinas, genantis ją į menkavertiškumo bokštą, iš kurio kažkas (šiuo atveju, vaikinas) turėtų ją išvaduoti tinkamu sprendimu. O jei nuspręs nevaduoti, jei priims kitokį sprendimą, jei išvis nepriims spendimo – gal jam paranku turėti dvi bokštuose uždarytas asmenines princeses. Tuo labiau, kad slibinas ne jo pasamdytas, tai asmenis pačios merginos slibinas. Bet klausimas, ar mergina tai supranta?
Ką patartumėte šiai pasimetusiai merginai, Migle – taip draugiškai, žmogiškai? Kokios mintys ir jausmai kyla, perskaičius šią savo istoriją, įvilktą į perpasakojimo rūbą. Stengiausi perpasakoti kuo tiksliau, bet per savo matymo prizmę. Labai tikiuosi, kad galbūt tai padės šiek tiek iš šono, kitomis akimis pasižiūrėti į situaciją, kurioje esate. O jei dėl konkretesnių patarimų, tai aš siūlyčiau visų pirma pačiai būti konkretesnei tiek aiškinantis santykių perspektyvą, jei ji Jums vis dar rūpi; tiek analizuojant savo pačios jausmus ir išgyvenimus. Suprantu, kad Jums labai sunku ir skaudu, nes tebemylite, kad Jus kankina tokia dviprasmiška situacija. Bet tik Jūs pati galite įnešti į ją aiškumo bent jau pačiai sau.
Pabaigai norėčiau atskleisti dar vieną pastebėjimą, apie kurį jau užsiminiau. Jūsų paskutinis sakinys apie nepakeliamą nevykėlės skausmą, man pasirodė labai stiprus, ir manyčiau Jums reikėtų geriau įsižiūrėti į tai, ką jaučiate, nes panašu, kad susidūrėte su savo vidiniu menkavertiškumo slibinu, kuris, kaip matau, nuodija Jums gyvenimą, iškreipia santykius. Nuo vidinių slibinų niekas iš šalies negali išvaduoti, nebent galima bandyti pasislėpti, užsidarius bokšte, bet, kaip viltingai suprantu, Jūs nesiruošiate to daryti. Tik daugiau ryžto ir drąsos! Pakovokite, Migle, už save. Juk ir slibinai įveikiami tik kovoje. Sėkmės!
