„Heineken Open’er“ 2012: purvo kvapas (festivalio apžvalga, foto, video)

Žinoma, tikram festivalininkui oras ne kliūtis. Tačiau tikras festivalininkas dėl to ir yra tikras, kad būna viskam pasiruošęs. Šiųmetį open’erį sėkmingai pergyveno tik tie, kurie savo bagaže turėjo botus, lietpalčius, megztinius ir tvirtą palapinę. Tokių buvo mažuma. Didžioji dalis – oportunistai, manę, kad gal nebus lietaus ir žaibų, nors jie ir prognozuoti, kad gal jų vans’ai visgi neperšlaps. Nepasiruošusiųjų laukė šlapios kojos, permirkę daiktai ir laukimas palapinėje su šventvagiška mintimi, kad „kitais metais čia tikrai nevažiuosiu“:
 

 

Šiemet liepos 4-7 dienomis vykęs „Heineken Open’er“ įsimins kaip vienas purviniausių per visą dabar jau 11-os metų festivalio istoriją. Tačiau jei ne po pirmo, tai po trečio skalbimo, purvas nusiplauna, o įspūdžiai juk lieka visam gyvenimui, ar ne?

 

Nors festivalyje grojusiųjų vardų sąrašas buvo bene kukliausias ir ramiausias per pastaruosius kelis metus, organizatoriai vėl sukvietė puokštę aktualių grupių. Pirmieji į didžiąją sceną lipo duetas „The Kills“. Viena jo narių, Alison Mosshart, užpernai toje pačioje scenoje šėlo su grupe „The Dead Weather“. Šįkart kartu su ja – ne Jack’as White’as, o ne muzikos pasauliui kaip „Kate Moss vyras“ geriau žinomas gitaristas Jamie Hince. Į pagalbą jie pasiėmė būgnininkus, back vokalistus ir taip sugebėjo nepražūti grupei neįprastai didelėje scenoje:
 

 

Juos keitė sveikatos problemas išsigydžiusi, per Europos kultūros sostinės metus ir Lietuvoje viešėjusi Islandijos menininkė-daugiau-nei-muzikantė Björk ir britų veteranai „New Order“. Nežinantiems: „New Order“ nariai aštuntajame dešimtmetyje grojo kultinėje britų grupėje „Joy Division“, iki kol jos nepaliko savo noru į geresnį gyvenimą pasitraukęs vokalistas Ian’as Curtis.

 

Lai gailisi tie, kurie nuėjo į palapines neišklausę „New Order“ pasirodymo iki galo: koncerto pabaigoje, išėję bisui, grupė nustebino visus sugrodama legendines „Joy Division“ etapo dainas „Transmission“ ir „Love Will Tear Us Apart“:
 

 

Kiti pirmosios dienos įsimintiniausi – taip pat festivalyje prieš kelis metus jau viešėje „Yeasayer“ ir „The Ting Tings“. Pirmieji sugrojo kone visą naują savo albumą, kuris nusimato būsiąs hitinis, antrieji dviejų akordų melodijomis kėlė ant kojų po milžiniška „Tent Stage“ palapine netilpusius fanus.

 

Tie, kam ši muzika buvo pernelyg tradicinė, rinkosi prie „World Stage“, kur savo balkaniškas šaknis ir broken english demonstravo kadaise su Madonna sceną dalijęsi, filme „Everything Is Illuminated“ filmavęsi ir Lietuvos muzikos ex-festivalyje „Be2gether“ koncertavę gypsy pankai „Gogol Bordello“.

 

Antroji festivalio diena priklausė rūkui ir dviem visiškai skirtingiems, bet vienodai mylimiems „Bon Iver“ ir „Justice“. Pirmieji, kurie yra grupė, o ne vienas atlikėjas bonas aiveris (vokalisto-gitaristo vardas yra Justinas Vernonas. „Bon Hiver“ (pranc.) reiškia „Geros žiemos!“) sugrojo taip gražiai, kad bent trys sutikti žmonės prisipažino verkę per „Skinny Love“.

Ašaroms išdžiūti padėjo prancūzų DJ duetas, nunešęs visą festivalį su savimi. Niekas šiemet heinekene nešvietė taip ryškiai, neskambėjo taip galingai ir neturėjo tiek daug fanų vilkinčių rūbais su grupės logotipu, kaip „Justice“.

 

Kiti dienos geriausieji – visiškai švieži ir be galo talentingi folk vaikinai „Dry The River“, ne tokie švieži, bet su šiemet išleistu albumu iš naujo sužibėję The Maccabees ir Vilniaus „Loftą“ anksčiau nei Gdynę aplankęs Jamie Woon. Visi jie – Jungtinės Karalystės atstovai. Festivalio organizatoriai tęsia ilgametę tradiciją ir į Lenkiją atveža naujus britų talentus.

 

Penktadienį, trečiąją dieną, britų invazija tęsėsi. „Main stage“ – naujo albumo kūrinius pristatę, kiek primiršti, bet vis dar didžiausią festivalio sceną sugebantys sėkmingai šokdinti „Bloc Party“ ir vieni festivalio karalių „Franz Ferdinand“. Franz’ų vokalistas Alexas Kapranos pasirodė su „bliūdeliu“ apkirptais plaukais ir hitleriškais ūsiukais. Laukiame daugiau taip atrodančių vaikinų Londono gatvėse.
 

 

Po tokio koncerto į pagrindinę sceną žengę švedai „The Cardigans“ atrodė dar prasčiau, nei buvo galima tikėtis. Festivalyje kur nors Lietuvoje jie būtų buvę viena ryškiausių grupių, visi būtų ramiai paklausę „Losing My Favourite Game“ ir nesukę galvos. Tačiau „Heineken Open’er“ kalibras yra kitas, ir „The Cardigans“ paprasčiausiai neatitiko standartų.

 

Vargu ar tyčinis, greičiau desperacinis, nepavykus susitarti su ryškesne žvaigžde, sprendimas leisti šią grupę į pagrindinę sceną atrodė dar niūriau, žinant, jog tuo pat metu „Tent Stage“ grojo M83 – grupė, kuri šiuo metu yra viena elektroninės scenos lyderių pasaulyje. Žmonių kiekis, prakaito koncentracija ir garso lygis šioje scenoje viršijo rekordus, ypač skambant „Midnight City“ – vienam neoficialių šio festivalio himnų. Kad jį atliktų, grupė netgi atsivežė saksofonininką, kas per jų koncertus nutinka itin retai. Galima tik pasvajoti, kaip visa tai būtų skambėjęs pagrindinėje scenoje:

 

 

Paskutinė diena laukė stipri. Lietus ir perkūnija, prasidėję sulig pirmaisiais koncertais, kėsinosi sugadinti ir ją, bet nustojo pačiu laiku – prieš kiek vėlavusio „Mumford & Sons“ pasirodymo pradžią. Su „Bon Iver“ ir „Dry the River“ jie sudarė itin stiprų folk muzikos trejetuką, kurį šiemet žiūrovams paruošė festivalio organizatoriai. 2010-aisiais žaibiškai išpopuliarėję pasauliniu mastu, šešiskart „Grammy“ nominuoti, deja, dar nė karto nelaimėję mamfordai „Open’eryje“ buvo geros formos:

 

 

„Tent Stage“ tą vakarą savo naują kūrybą pristatė viena labiausiai neįvertintų šiandienos Jungtinės Karalystės muzikančių „Bat for Lashes“, kurią keitė ir į „Positivus“ festivalį Latvijoje atvyksiantys tarp madingiausių šiandienos šokių muzikos kūrėjų esantys „Friendly Fires“ ir SBTRKT. Pagrindinėje scenoje klausytojų atvirumą muzikai tikrino eksperimentatoriai „The Mars Volta“, o pasaulio muzikai skirtoje „World“ scenoje su publika žaidė viena talentingiausių šiandienos R&B žvaigždučių, puikų balsą ir dar puikesnius žingsnelius turinti Janelle Monáe.

 

Visą šį triukšmingą sąrašą vainikavo ramiausia festivalio grupė „the xx“. Geriausias palaikymas jiems – tyla. To nesuprasdama ir paskutinio šėlsmo norinti publika bandė ploti, bandė dainuoti kartu, tačiau grupė liko ištikima sau. Kai parodė vėliau internete pasirodę komentarai, tai patiko ne visiems, tačiau tie, kurie priėmė „the xx“ žaidimo taisykles, galėjo patirti katarsį. Tokios švelnios pabaigos „Open’er“ dar nebuvo matęs.

 

 

Ir tai tik skambiausi vardai. Iš viso festivalyje veikė šešios scenos, kuriose per keturias dienas sugrojo 96-ios skirtingos grupės ar solo atlikėjai. Tarp šioje apžvalgoje nepaminėtųjų – „Public Enemy“, Jessie Ware, „Orbital“, Wiz Khalifa ir daugybė kitų.

 

Kai suvoki tai, supranti, kad skųstis dėl oro yra neadekvatu. Ir vis dėlto, šiųmetis Open’eris į istoriją įeis kaip purviniausias, o tik paskui, kaip tas, kuriame grojo „the xx“, „Justice“ ar „Bon Iver“.