Laikas.lt
Reda Krušinskaitė
Nuotraukos: Jolita Katkutė
Savaitgalis buvo pilnas ne tik audrų, bet ir muzikinių festivalių – lankėmės [-[0]-] , [-[1]-] ir „Bliuzo naktyse“. Grįžus po festivalių man visad būna sunku susidėlioti emocijas, o tikruosius įspūdžius imu suvokti tik po keletos dienų, tad rašyti apžvalgas dažnai būna sunku. Šiemet apie „Bliuzo naktis“ mes nerašysime – nusprendėme pakalbinti tikrą festivalininką Arną, kurio vasaros savaitgaliai prabėga skambant gyvai muzikai, miegant palapinėje ir ramiai gurkšnojant šaltą alų iš plastikinių bokalų.
Arnai, tu dažnai važinėji į festivalius. Kuriuose teko būti? Įvardink kelis, pasakyk, kuris patiko labiausiai, o kuris patiko mažiausiai?
Taip, festivaliai dar nuo mokyklos laikų man tapo neatsiejama vasaros dalimi. Man tai vienintelės ir geriausios atostogos. Nors iš festivalio grįžti fiziškai nusikalęs, drebančiom rankom, bet morališkai ir protiškai persikrauni, pabuvęs tarp kelių tūkstančių žmonių, kurie toms trims dienoms pamiršta rūškanus veidus, mažas algas, benzino kainas ir kitą kasdienybę. Esu buvęs nemažoje dalyje Lietuvos festivalių: „GaDi“ tapo tradiciniu, kurio nepraleidžiu nuo pačių festivalio ištakų, „Galapagai – Roko naktys“, „Mėnuo Juodaragis“, „Tamsta“, „Darom“… Visi skirtingi, visi savotiškai žavūs. Muzikine prasme, kaip geriausią, išskirčiau „Galapagus“, studentiškiausias ir „girčiausias“ be abejo „GaDi“, o tvyrančios atmosferos prasme, be jokių kalbų, pirmauja būtent „Bliuzo naktys“.
Kuo ypatingos „Bliuzo Naktys“?
„Bliuzo naktys“ turi kažką magiško. Vieta festivaliui yra tobula: didelis pliažas, puikus ežeras, medžių pavėsis, ir nedideli atstumai tarp palapinių ir aktyviosios zonos. Atvažiavęs iš karto pasineri į laisvą, „hipišką“ atmosferą, iš visų pusių skamba muzika, iš visų pusių būni draugiškai pakviestas prisijungti išgerti alaus „leiką“, paskanauti kugelio ar tiesiog padainuoti kartu. „Bliuzo naktyse“ buvau antrą kartą ir nuo pernai metų pasikeitė tik pramogų ir atrakcijų gausa. Veikti šiemet tikrai buvo ką: nuo tradicinio futbolo, tinklinio ir krepšinio iki protų kovų, stalo žaidimų kampelio ir gyvosios bibliotekos.
Festivaliuose nutinka visko – papasakok labiausiai įsiminusį įvykį iš šiųmetinių „Bliuzo naktų“?
Smagių dalykų nutinka visada. Paskui dar ilgai po festivalio prisimename ir pasijuokiame iš visko, kas nutiko. Kartais net tenka susitarti: „Kas nutiko festivalyje, tas tebunie ir lieka festivalyje“. Net nežinau, ką išskirti. Smagiausia turbūt buvo apžvelginėti audros padarinius. Žmonės visiškai nepasimetė radę savo palapines sulaužytas ir tiesiog sakydavo, jog puiku, kad bus proga susirast kas priglaus nakčiai. O kiti kaip tik vaidino, jog palapinė jiems buvo geriausia draugė ir parklupę ant kelių raudojo, ar dainavo išlydėjimo anapus dainas. (šypsosi) Sunku perteikti tą vaizdą ir nuotaiką, bet svarbiausia, kad iš tiesų didelė gamtos stichija tik dar labiau pagerino visų nuotaikas.
Kiekvienas festivalis turi žmogų, kurį visi pastebi. Kas buvo šių metų „Bliuzo naktų“ žmogumi? Papasakok apie kokį nors veikėją, kuris tau labiausiai įsiminė.
Dauguma žmonių, kurie reguliariai lanko festivalius, stengiasi kažkuo išsiskirti iš minios. Pats į „Bliuzo naktis“ vežiausi megafoną ir sveikinau atvykusius, kėliau rytais ir išlydėjau išvykstančius. Neįmanoma buvo nepastebėti gvardijos seselių ir chirurgų, kurie įsirengė atskirą ligoninės kompleksą ir jame stebuklinga mikstūra gydė negaluojančius. Šilutiškiai, „kapitonai“, kurie į „Bliuzo naktis“ atvažiuoja jau 20 – ąjį kartą, ir visada stengiasi kažkuo nustebinti, vėlgi, kaip ir pernai, atplaukė savadarbiu laivu, kvietė pasisvečiuoti jame, vaišino ant vandens keptais šašlykais, moteris – už dyką, vyrus – už pinigus.
Daugelis mano, kad bliuznakčiai skirti seniams ir dar Virgio Stakėno chebrai – kiek tame tiesos?
„Bliuzo naktys“ yra turbūt universaliausias festivalis. Jame nesvetimi jaučiasi ir vyresni žmonės, kuriems važiuoti čia yra tradicija, smagu matyti juos atsipalaidavusius. Jaunimas taip pat be problemų randa sau vietą Varniuose ir puikiausiai sutaria su vyresniais. Amžiaus amplitudė festivalyje tikrai didelė.
Kokia yra festivalio atmosfera, kokios bangos sklinda „Bliuzo naktyse“? Kokia šito festivalio atmosfera?
Skirtingai nei „GaDi“ čia nesutiksi tiek daug pankų, daug žmonių atsisijoja ir į tą patį savaitgalį vykstantį festivalį „Tundra“. Nebūna jokių atgarsių apie narkotikus, girtus nepilnamečius ir t.t. „Bliuzo naktyse“ sklinda tik laisvės, hipių laikų atmosfera. Atrodo, kad prie festivalio teritorijos yra griežtas face control ir žmonės įleidžiami tik su šypsena ir gera nuotaika.
Festivalis muzikinis, tai pakalbėkim apie muziką – kas tau labiausiai įsiminė, kas labiausiai patiko ir kurios grupės ar atlikėjo mielai paklausytum dabar?
Labiausiai patiko kai visi festivalio lankytojai kartu sudainavo „Tautišką giesmę“. Buvo tikrai įspūdinga. Po pernai metų visi iš manęs juokėsi kai grįžęs pasakiau: „Per „Bliuzo naktis“ supratau, kad bliuzas man tikrai ne prie širdies, bet festivalis buvo tobulas“. Tikrai manau, kad didelė dalis bliuzų naktinėtojų važiuoja čia ne dėl muzikos, o būtent dėl tvyrančios atmosferos. Be abejo, smagu matyti profesionalius atlikėjus: lietuvių bliuzo karalienė Arina, vėl pritraukė daugybę žmonių ir nepaliko abejingų, o amerikietis Boney Fields, pilant lietui, atliko tiesiog tobulą programą.
Ar šiemet tikrai buvo išlaikyta bliuzo dvasia, o gal buvo muzikinių nukrypimų? Jeigu taptum organizatoriumi, tai ką pakeistum ir ką paliktum?
„Bliuzo naktims“ nei pridėsi, nei atimsi. Nuo organizatorių pečių dalį rūpesčių nuima ir žmonės, kurie čia atvažiuoja. Bliuzas skamba visoje teritorijoje, taip, kad visas Lūkšto ežeras alsuoja gyva muzika, improvizacijomis ir džiugiais šūksniais bei plojimais užbaigus eilinį pasirodymą.
Šių metų „Bliuzo naktys“ penkiais žodžiais.
Laisvė, šypsenos, nuotaika – susitiksim kitąmet.
