Search Results for: "Ar atsimeni"
Kokybiškas skambesys svarbiau nei tai, kaip scenoje atrodo atlikėjas. Su tokia žinute į lietuviškos elektroninės popmuzikos sceną žengia naujai susikūrusi grupė „Maio&Darrel Story“.
Spalio 27 dienos vakarą Kauno „Gargarą“ aplankė Girmantė Vaitkutė su programa „Meeting with Adele“. Scenoje skambėjo geriausios britų atlikėjos dainos – pradedant senesniais kūriniais „Hometown Glory“ ar „Chasing Pavements“, baigiant naująja Džeimso Bondo tema „Skyfall“ ar superhitu tapusia „Rolling in the Deep“. Įspūdingu vokalu ir lyriškomis dainomis džiuginusi publiką atlikėja vakarą baigė sėdėdama ant scenos krašto apsupta gausaus gerbėjų būrio, o atsisveikindama pažadėjo sugrįžti labai greitai. Iškart po bis’o nubėgome į užkulisius užduoti keleto klausimų atlikėjai.
Šiandieninėje „greitaeigėje“ kultūroje galantiškumas tapo praktiškai nematomas/išnyko… Riteriškumo, kilnumo ir kiti laikai jau seniai praėjo…
Lietuvos kino kūrėjų gretose daugėja jaunų režisierių. Kamilė Milašiūtė yra Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos vaizdo režisūros trečio kurso studentė, kuri savo darbus demonstravo Lietuvoje, konkurse „Kalbėkime apie smurtą prieš moteris“; Amerikoje, konkurse, skirtame Žalgirio mūšio metinėms paminėti, – ir laimėjo prizines vietas. Šiuo metu yra kuriamas jos režisuotas trumpametražis filmas, pavadinimu „Kingas“.
Tuomet, kai esi mažas, mokslai ne galvoje, bet liaudies išmintis byloja: „Lenk medį, kol jaunas“. Ko gero, nėra nieko nuostabesnio, nei mažyliai, kuriems kiekviena diena tarsi atradimas. Noras ištirti pasaulį toks didelis, kad belieka tik suteikti jam kuo daugiau būdų tai padaryti. Tėveliai dažnai išgirsta savo atžalų smalsų klausimą „Kas tai?“. Ir tai daryti jei gali be galo daug kartų, juk aplink tiek visko dar neatrasto. Leidykla „Nieko rimto“ mažiesiems paruošė žaidimą, kurio pagalba jie patys galės atsakyti į iškilusius klausimus. Kieto kartono kortelėse su dailininkės Sigutės Ach piešinėliais mažyliai atras saulę, mėnulį, obuolį, katinėlį, mašinytę… Bet iš pradžių šie piešinėliai bus padalyti į dvi dalis. Ką daryti, jei sujungus pusę saulutės ir pusę mašinytės nesimato aiškaus piešinėlio? Reikia ieškoti kitos saulutės ir mašinytės dalies!
Siauras požiūris yra viena iš blogiausių savybių. Tai naikina visus ryšius, visą supratimą, suardo socialinį ratą, uždaro duris galimybėms ir svarbiausia – naikina žmogų.
Saulėtą popietę su aktoriumi Kirilu Glušajevu susitinkame pačioje sostinės širdyje. Išbėgęs iš naujo statomo spektaklio repeticijos, vyras skuba papietauti ir su „Laikas.lt“ pasidalyti savo požiūriu į humorą. „Mano požiūrį į humorą gali iliustruoti viena garsi frazė: „Juokas – dalykas rimtas“, – nieko nelaukdamas atšauna aktorius ir leidžia suprasti, jog šio pokalbio metu pigių juokelių nebus. Žinoma, mes to ir tikėjomės…
Kirilai, gal gali pagrįsti šį savo teiginį?
Pasirodo, jog šis posakis nėra paradoksalus, nes kai žmogus juokiasi, jo organizme vyksta tikrai labai sudėtingi ir rimti procesai: širdies ritmo pagreitėjimas, širdies stimuliacija, vėdinasi viršutiniai kvėpavimo takai ir t. t. Lygiai taip pat, kalbant apie juoką, kaip apie dalyką rimtą, galima prisiminti tuos pačius viduramžius, praeitį ir pažvelgti į dabartį, kai ne vietoje nuskambėjęs juokelis žmogui gali kainuoti karjerą, bausmę, o kai kada ir gyvybę.
Ar buvai kada nukentėjęs už ne vietoje ištartą pokštą?
Taip, tikrai taip. Tokių atvejų pasitaikydavo bendraujant su moterimis, taip pat kai kuriais atvejais su žmonėmis, kurių humoro jausmas nėra toks jautrus ir atviras, kaip įsivaizduoji.
Kurioje vietoje moterų humoro jausmas prasilenkia su tavuoju?
Šiaip moterims galima sakyti viską, tik reikia atsižvelgti į tai, kokia tai moteris ir kaip tu jai tuos juokus pateiki. Su moterimis iš esmės yra labai smagu juokauti apie tam tikrus akivaizdžius jų trūkumus, paerzinti ir tuoj pat pamyluoti… (šypsosi). Man atrodo, jog kiekvienas atvejis yra labai individualus.
Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės „Kitame kampe“ kurdami šmaikščias situacijas?
Turime vieną pagrindinę taisyklę – nejuokinti žiūrovo. Kalbant apie juoką, kaip apie rimtą reikalą, prisiminiau vieną posakį: „Dalykai, kurie mums atrodo rimti, yra juokingi ir visiškai rimta – tai, iš ko mes juokiamės“. Tai va, „Kitame kampe“ mes būtent ir nesistengiame juokinti, o tiesiog kurti situacijas, kurios būtų atpažįstamos, nes tik jos žmonėms kelia juoką. O atpažįstama yra tiesa. Atpažįstama tai, ką mes patys esame patyrę, matę, skaitę ar girdėję. Ir kai yra tas atpažįstamumo momentas, tuomet gimsta arba juokas, arba užuojauta. Šiaip, manau, jog dažnai juokas yra savotiška gynybinė reakcija į tai, ką mes atpažįstame. Atpažįstame save ir juoku bandome nuo to atsiriboti.
Ar kurdami situacijas „Kitam kampui“ stengiatės atsiriboti nuo šių dienų aktualijų, o gal priešingai?
Atsiriboti nuo aktualijų negali, nes tu kvėpuoji šiuo oru ir vaikščioji šia žeme. O „Kito kampo“ situacijos atsiranda paprastai. Tai įdirbio klausimas. Nori nenori, kiekvienas iš mūsų turi didžiausius klodus savo pasąmonėje, tik labai dažnai laikui bėgant ir asmenybei bręstant esame sukultūrinami, dėl to užsidedame daug skydų ir daug ką, kas mumyse yra bjauraus, gražaus, stebinančio ar netikėto, – paslėpta po ta kauke, kurią uždeda visuomenė ir jos taisyklės. Mes daug laiko skiriame treniruotėms ir jokiu būdu jų nevadiname repeticijomis, nes jos yra skirtos lavinti visišką atsipalaidavimą scenoje ir neutralumą tam, kad išliktum atviras situacijoms, kurias siūlo žiūrovai ar scenos partneris. Todėl treniruotės yra labai svarbu.
Ar pasitaiko kurioziškų situacijų scenoje, kai patys negalite nesijuokti?
Žinoma, taip būna, bet stengiamės valdytis. Tam ir yra skirtos treniruotės. Manau, kad visų tragiškiausia yra tada, kai aktoriams scenoje juokinga, o žiūrovams – ne. Tai galima palyginti su tokia situacija, kai žmogus pasakoja anekdotą ir nespėjęs papasakoti jo pabaigos juokiasi, nes jis jam labai juokingas, bet aplinkiniai anekdoto negirdi ir nesupranta pasakotojo.
Kirilai, tu humoristas ne tik scenoje, bet ir gyvenime?
Tai priklauso, kur ir su kuo aš esu. Čia toks paradoksas. Jeigu žmogus humoristas, tai dar nereiškia, kad jis toks ir gyvenime. Kiekviename iš mūsų gyvena 1 000 žmonių, o koks tu būsi, priklauso nuo to, kada ir kur tas vienas iš tavyje slypinčiųjų žmonių išlįs pirmiau.
Koks tu esi su pačiais artimiausiais žmonėmis?
Galiu būti linksmas, despotiškas, griežtas ir nuobodus. Galiu išvis visą dieną pratylėti. Tai priklauso nuo aplinkybių.
Ar visada troškai būti aktoriumi?
Taip, visada to norėjau. Tiesa, baigdamas mokyklą, sužinojau, kad tais metais niekas nerenka naujo aktorių kurso. Dėl to man reikėjo kur nors stoti, nes tuomet vyravo toks požiūris, jog būtina žūtbūt kur nors įstoti. Be to, reikėjo ir dėl kariuomenės… Bet kur stoti nenorėjau, o kadangi mokiausi dailės mokykloje ir vaizduojamieji menai tiek tuomet, tiek dabar man labai svarbūs gyvenime, įstojau į dizaino specialybę. Metus lankiau intensyvius parengiamuosius kursus ir vieną kursą prasimokiau ten. Daug buvo darbo, pinigų ir nervų įdėta. Nepaisant to, grįžęs vasarą namo pas tėvus pranešiau jiems, jog vyksta papildomas priėmimas pas režisierių Rimą Tuminą. Man pavyko įstoti ir aš mečiau dizaino studijas. Džiaugiuosi.
Ar mėgsti pasakoti anekdotus draugų kompanijose bei įvairiuose susibūrimuose?
Kalbant apie anekdotus, turiu labai blogą atmintį. Vaikystėje jų perskaitydavau daug, bet niekuomet vėliau neatsimindavau. Tačiau neseniai perskaičiau rusų aktoriaus ir klouno Jurijaus Nikulino knygą „Beveik rimtai“. Labai gera knyga. J. Nikulinas beveik kiekvieną jos skyrių pradeda kokiu nors senu anekdotu arba nutikimu iš cirko gyvenimo.
Koks tavo požiūris į juokdarius ar visuomenės klounus?
Labiausiai paplitusi juokdario tradicija buvo Rusijoje. Į juos buvo žiūrima kaip į kvailius. Bet toks santykis leisdavo jiems pasakyti labai daug tiesos. Tiesiog ta tiesa dažnai būdavo suprantama tik tiems, kurie turėjo ir galėjo ją suprasti. Pažvelkime į juokdarį iš Šekspyro pjesės „Karalius Lyras“. Ką jis kalba šioje pjesėje? Tiesą, nors jis yra laikomas kvailiu. Kitas pavyzdys – pasakojimas apie jurodivus (atsiskyrėlius). Į juos visuomenė žiūrėdavo kaip į visiškus bepročius, juokdarius, pajacus. Tai buvo atsiskyrėliai, vaikštantys kur papuola ir pranašaujantys ateitį. Žmonės jų bijodavo, nes jų pranašystės ir įžvalgos labai dažnai išsipildydavo. Kultūrine prasme juos suvokdavo kaip visuomenės atmatas, bet bažnytine prasme jie turėjo tam tikrą šventumo aurą, kadangi jurodivai buvo atsisakę bet kokio socialinio statuso.
Gal atsimeni kokį įdomų faktą apie jurodivus?
Yra apie juos metraščiuose užfiksuota tokių istorijų, į kurias, žinoma, galima žiūrėti su šypsena, tačiau jos yra gana simbolinės ir pamokančios. Vienas pasakojimas, kurį prisimenu, yra apie tai, kaip degė vienas didelis Rusijos miestas. Visi bandė jį gesinti, bet liepsna tik didėjo. Tuomet vienas iš miesto galvos patarėjų pasiūlė nueiti pas vietinį jurodivą ir paklausti, ką daryti. Miesto gyventojų delegacija taip ir padarė, o atsiskyrėlis jiems pasiūlė imti lazdą ir ja gerai padaužyti miesto vadovui per galvą. Delegacijos nariai paklausė jurodivo, grįžo į miestą ir primušė miesto valdovą. Gaisras baigėsi. Nežinau, kiek šiame pasakojime yra faktinės tiesos, bet simboliškai suvokiant gaisrą kaip nelaimę, o primušimą – kaip vaistą nuo nelaimės, viskas atrodo suprantama. Tai per tam tikrą humoro prizmę pateikiamas paradoksalus, simbolinis ir kartu sarkastiškas pasakojimas, kuris turi gilią prasmę.
Ar Lietuvoje matai tokių vadinamųjų jurodivų, kuriuos visuomenė laiko nuošalyje, bet jie kalba tiesą?
Taip. Vilniaus gatvėse galima sutikti tokių žmonių. Vienas iš tokių – kunigaikštis Vilgaudas (Vilniaus senamiesčio pažiba, atributika, be kurios dažnas vilnietis neįsivaizduoja senamiestyje dvelkiančios kosmopolitiškos auros – red. past.). Suprantu, kad žmonėms, kurie rečiau apsilanko sostinės centre, ko gero, keista matyti ir girdėti jį rėkiantį „Amerika!“ ar sėdantį ir kalbinantį nepažįstamus žmones. Nors iš pirmo žvilgsnio jo kalbos atrodo vieni kliedesiai, tačiau įsiklausius tam tikrą refleksiją į šiandieną galima išgirsti. Jis nekalba formuluotėmis, jo kalboje daugiau abstrakcijų, žodžių žaismo, bet jose visada galima atrasti tam tikrą šiandienos atspindį. Dar studijų laikais kartą man teko užeiti į vieną valgyklą, kur užsuko ir kunigaikštis. Jis išsitraukė iš savo kišenės Šekspyro sonetus ir pradėjo juos garsiai deklamuoti – buvo labai gražu. Tad, man rodos, jog juokdarys – jo vaidmuo. Tiesa, pasitaiko, kad ta kaukė kartais suauga su žmogumi ir jos nuklijuoti nebeįmanoma…
Dažnai atlieki juokingus vaidmenis. Ar nebijai juokdario etiketės, kuri gali trukdyti atlikti rimtus vaidmenis?
Ne, nebijau. Vis tiek yra amplua ir, nori nenori, – jis galioja. Juk sunku įsivaizduoti herojų, kuris yra 160 cm ūgio ir dar apkūnus, na, nebent būtų tokia koncepcija.
Ar niekuomet nebandei laikytis dietų, vaikytis grožio idealų bei stereotipų?
Ne. Aišku, kartais mažiau suvalgai, bet tai tik tam, kad pats jaustumeisi gerai. O jeigu jautiesi gerai, tai tau nereikia jokių dietų. Daug svarbiau, manau, tai, kaip jautiesi.
Citatos:
Rimti dalykai yra juokingi, o rimta – iš ko mes juokiamės
Sunku įsivaizduoti herojų 160 cm ūgio ir apkūnų
Nuo tada tą nežemišką jausmą patirti veržėsi įvairiausi klausytojai, kuriuos „AVaspo“ pamažu brandino ir nuteikinėjo pokyčiams. Nors grupės muzika ir taip buvo nenuspėjama, ir visada pilna staigmenų, praeitą gruodį jie viešai pareiškė apie radikalius pokyčius. Iš 8 matomų ir nematomų grupės narių liko 2.5 – Gabrielė, Vladas ir kartais vaizdus rodantis Simas.
Vienas iš buvusių Panevėžio „Ekrano“ lyderių Mantas Savėnas, net ir išvykęs rungtyniauti svetur, nepamiršta savo pirmosios komandos, kurioje pradėjo profesionalaus futbolininko karjerą bei subrendo kaip žaidėjas. Buvęs komandos kapitonas seka kiekvienas Panevėžio klubo rungtynes ir tiki, jog šį sekmadienį buvę jo komandos draugai trečiąjį kartą iš eilės iškels čempionų taurę.
Novosibirsko „Sibir“ klubo legionierius pasidalino prisiminimais apie Panevėžyje praleistus metus bei prisipažino labai laukiantis „Ekrano“ pergalės šio savaitgalio mūšyje dėl aukso „Aukštaitijos“ stadione.
– Mantai, ar palaikai ryšius su ekraniečiais ir ar seki šį „Ekrano” sezoną?
– Kai tik išvykau iš komandos 2007 metais, ryšį palaikau nuolatos. Su draugais susiskambiname, bendraujame internetu. „Gyvai“ pabendrauti retai tenka, nes Panevėžyje aš retas svečias. Palaikau ryšius su dauguma ekraniečių, tačiau daugiausiai su tais, su kuriais bendravau būdamas „Ekrano” komandoje. Žinoma, buvusios komandos nepamiršau, kiekvieną sezoną seku, kaip jiem sekasi rungtyniauti ne tik A lygoje, bet ir taurės varžybose, ar UEFA Čempionų lygoje.
– Ar nėra šiokio tokio pavydo, kad Tu iškovojai tik vieną aukso medalį, o buvę komandos draugai kovos jau dėl trečiojo iš eilės ? Ar tai buvo Tau netikėta?
– Ne, visiškai jokio pavydo nėra, aš kaip tik labai džiaugiuosi už juos, nes jie to tikrai nusipelnė savo sunkiu darbu ir triūsu. Nepasakyčiau, kad netikėtas. Kai aš išėjau, komandoje liko būrys gerų žaidėjų, „Ekranas“ taip pat pasistiprino keletu futbolininkų, todėl aš tikėjau, kad jie gali iškovoti čempionų vardus, ką jie ir pelnytai padarė.
– Triumfavai su komanda 2005–aisiais. Buvai šalia komandos ir 2008 bei 2009 metais. Ar vis dar jautiesi komandos dalimi?
– Na, tai, kad vis dar esu komandos dalimi, taip drąsiai negalėčiau pasakyti, tačiau „Ekrane” yra išlikę daug senų draugų, su kuriais teko žaisti aikštėje, taip kad nesijaučiu ir svetimas šioje komandoje.
– Ar teko matyti šio sezono „Ekrano” rungtynių? Kokį įspūdį paliko buvusios ekipos žaidimas?
– Taip, kai tik yra galimybių, tenka gana dažnai žiūrėti panevėžiečių rungtynes internetu. Manau, kad jie šiemet demonstruoja puikų futbolą. Komandos žaidimas tikrai vertas čempionų vardo.
– Kai žaidei „Ekrane”, ne kartą lemiamas sezono rungtynes teko žaisti „Aukštaitijos” stadione. Gal atsimeni, kokia atmosfera vyravo tuo metu?
– Lemiamas rungtynes atsiminsiu visą laiką. „Aukštaitijos“ stadione tribūnos būdavo visada apypilnės, visi žiūrovai audringai reaguodavo į įvykius aikštelėje. Visų rungtynių metu vyravo puiki atmosfera, žiūrovai puikiai palaikydavo komandą.
– Kaip manai, kas pasikeitė klube po Tavo išėjimo? Pokyčiai teigiami, ar to nelabai pastebėjai? Ko labiausiai pasiilgai iš tų laikų, kai rungtyniavai „Ekrane“?
– Pasikeitimų nelabai gal ir buvo, visi toliau sunkiai dirba. Didžiausias pasikeitimas, kad jie jau du kartus tapo čempionais ir tai padaryti ruošiasi dar vieną kartą. O labiausiai pasiilgstu komandos, taip vadinamos „chebrytės“ (šypsosi), taip pat puikios atmosferos komandos viduje.
– Ko norėtum palinkėti buvusiems komandos draugams bei sirgaliams prieš lemiamas sekmadienio rungtynes su Šiaulių „Šiauliais“?
– Palinkėjimai būtų tradiciški tokios rungtynėms. Linkiu visiems sėkmės ir, žinoma, iškovoti pergalę, bei vėl tapti Lietuvos čempionais. O gerbėjams ir sirgaliams norėčiau palinkėti išlikti tokiais, kokiais buvot visą laiką, taip pat kantrybės ir stipraus palaikymo. Noriu pakviesti visus sekmadienį į „Aukštaitijos“ stadioną sirgti už „Ekraną“.
– Pats galbūt irgi žiūrėsi šias rungtynes ir kurį žaidėją pasveikinsi pirmą, jei “Ekranas” pasieks pergalę?
– Jei leis galimybės, tai būtinai stebėsiu šią lemiamą dvikovą! O pasveikinti teks tą, kuris pirmasis suskubs prie telefono ir pakels ragelį (šypsosi).
Primename, jog jau šį sekmadienį, 19 valandą „Aukštaitijos“ stadione, panevėžiečiai žais paskutiniąsias namų rungtynes prieš Šiaulių „Šiaulius“. Pergalės atveju, „Ekranas“ užsitikrins A lygos nugalėtojų titulą. Klubas, norėdamas atsidėkoti gerbėjams už palaikymą, skelbia laimingos valandos akciją: nuo 17.30 iki 18.30 visi norintys išvysti dvikovą su „Šiauliais” bus įleidžiami NEMOKAMAI! Žiūrovai dykai bus įleidžiami į visus sektorius, išskyrus centrinę B tribūną. Tačiau su IKI Premija kortele bilietas į centrinę tribūną kainuos tik 10 litų. Taip pat rungtynes tiesiogiai transliuos „Lietuvos ryto“ televizija.
Nuotraukos: fkekranas.lt ir Tomo Stasevičiaus (tst-foto.lt)
Algio Ramanausko-Greitai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ paskelbta grafičių meistro, pasivadinusio „Solomon“, medžioklė sulaukė milžiniško visuomenės susidomėjimo. Solomon dabar žino visi – ne tik policija.