Search Results for: "vedę vyrai"
Manote vedę vyrai labiausiai ilgisi pažinčių su merginomis, pasimatymų, flirto ir neįpareigojančių santykių? Klystate, nes apklausos rodo, kad būtent šių dalykų vedę vyrai ilgisi mažiausiai. Pasirodo, vedybinis gyvenimas priverčia vyrus ilgėtis visai kitų dalykų.
Išgirdus “nekenčiu moterų” pasąmonė pradeda “piešti” tam tikrą miglotą literatūrinį veikėją, kažką iš A. Kristi romanų – niūrų džentelmeną, seną viengungį klasikiniame megztuke, su golfo lazda, gyvenantį sodyboje su savo mama. Santykiuose su moterimis nepastebėtas, bet ir į homoseksualistą jis nepanašus. Jeigu romane įvysta žmogžudystė, toks vyrukas tampa pirmu įtariamuoju.
Garsias Lietuvos moteris labiausiai erzina vyrai narcizai
Koks vyras yra idealus? Ir kur jį rasti? Štai dėl ko dažniausiai suka galvą šiuolaikinės moterys. Nė viena iš jų tikrojo atsakymo nežino, tačiau kažin, ar toks atsakymas pasaulyje egzistuoja apskritai. Matyt, kiekvienai savo.
Tuo tarpu garsios Lietuvos veikėjos ruošiasi atsakymų ieškoti teatro scenoje. Gruodžio 13-ąją žiniasklaidoje mirgančių veidų desantas keliaus į „Baltijos baleto grupės“ spektaklį „Diagnozė: vyras“. Dar prieš renginį, paklaustos, koks vyras vertas jų nuodėmės, moterys buvo atviros.
„Vyras, kurį aš myliu yra vertas ne vienos nuodėmės, o viso velnių šokio!”, – sako vien tik sausakimšoms salėms dainuojanti atlikėja Jazzu.
„Tačiau tas, šalia kurio moteris nesijaučia geresnė ir gražesnė…Kam toks? Man nepatinka vyrai be humoro jausmo, varžantys moters laisvę, grįžtantys namo ir pliaupiantys alų prie televizoriaus. Kai tokio paklausi kaip atrodai, jis nė nepažiūrėjęs atsako, kad gerai. Taip pat nepatinka neprisimenantys svarbių datų, nešvelnūs, nenaturalūs, agresyvūs. Mane erzina dar koks tūkstantis blogų savybių, tačiau be vyrų nesisuktų pasaulis. Štai kodėl mes juos visus labiau mylime, nei nekenčiame“, – juokdamasi priduria ji.
TV laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė nuodėmes taip pat darytų tik dėl savo mylimojo. „Joks kitas vyras nevertas mano nuodėmės!”, – užtikrintai šūkteli mergina.
„Didžiausias vyrų priešas yra jų ego. Ir mane labiausiai erzina šiuolaikinių gražuolių moteriškumas“, – sako Ugnė.
Lakoniška, tačiau užtikrinta ir būsima tapytoja Agnė Jagelavičiūtė. Pasak moters, didžiausiu šiuolaikinio vyro priešu ji laiko baimę prarasti savo vyriškumą ir įtakos zonas.
„Mano nuodėmės vertas vyras yra ramus ir nebijantis pasirodyti silpnas. Melagiai ir pasipūtėliai manęs nedomina. O labiausiai erzina susireikšminę narcizai!”, – savo tvirtos nuomonės laikosi A.Jagelavičiūtė.
Galiausiai, atlikėja ir TV laidų vedėja Lidija Rasutis į vatą nevynioja nė vieno sakinio.
„Man atrodo, kad didžiausias šiuolaikinio vyro priešas yra vaškas. Kai vyrai nusirauna pažastų plaukus ir atvirai reiškia savo simpatijas moterims su visiškai nuoga bikini zona – kažkaip ne taip. Tačiau vyras, kuris mane prajuokins, sujaudins ir gerai pabučiuos – bus vertas visų mano nuodėmių! Aš nekenčių irzlių, zyziančių vyrų. Taip pat tų, kurie tuščiai vertina moterį pagal jos kūno formas, krūtinę ir kaip greitai ją galima įsiversti į lovą“, – tvirtina Lidija.
Svarbu paminėti, kad apie vyro vienatvę, liūdesį, meilę ir puikybę, duobes ir viršukalnes kalbantis spektaklis „Diagnozė: vyras“ stebins ne tik atvirais atsakymais į rūpimus klausimus. Akis ir ausis glostys puiki scenografija, kostiumai ir dar puikesnė muzikinė šiuolaikinio baleto spektaklio dalis. Ja rūpinsis Arkadijus Gotesmanas, kurį meno kritikai vadina neįprasto sukirpimo menininku. Vienas kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų į sceną išsineš nesuskaičiuojamą galybę įvairiausių instrumentų, taip jautriai atskleisdamas pagrindinę spektaklio „Diagnozė: vyras“ idėją.
_ _
Šiuolaikinio baleto spektaklis DIAGNOZĖ: VYRAS
2011/12/13 | 19:00
ŠOKIO TEATRE, T. Kosciuškos g. 11, Vilniuje
.
REŽISIERĖ/CHOREOGRAFĖ/KOSTIUMŲ AUTORĖ Marija Simona Šimulynaitė
KOMPOZITORIUS/ATLIKĖJAS Arkadijus Gotesmanas
DAILININKAS Linas Liandsbergis
ŠOKĖJAI: Vladimiras Latišonokas, Karolis Butavičius, Daniil Kolmin, Ernestas Barcaitis
.
Bilietus platina BILIETAI LT > http://www.bilietai.lt/lt/event/10791
Daugiau informacijos > http://www.facebook.com/events/220613891344952/?ref=ts
Restoranų žinovas – Vytautas Tyla, yra pirmasis Lietuvos padavėjas, o dabar yra profesionalas, kuris atsikėlęs naktį gali išvardinti ant restorano stalo padėtos servetėlės išmatavimus ir visus, net smulkiausius, reikalavimus.
V. Tyla sutiko su Laikas.lt skaitytojais pasidalinti savo patirtimi ir išvardinti keletą esminių dalykų, kuriuos kiekvienas turėtumėme žinoti nuėję į restoraną.
Papasakokite, apie savo karjerą – kuo yra tekę dirbti?
Dirbau ir ir virėju, ir administratoriumi, ir padavėju, ir vedėju, ir direktoriumi, ir savininku. Žinau, ką valgė aukščiausi šulai, pirmi sekretoriai ir pats prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Teko aptarnauti Michailą Garbačiovą su žmona, Leonidą Brežnevą, ir ne bet kur – Lietuvoje.
Ką dabar veikiate?
Dabar Lietuvoje yra puikių virtuvės šefų, savininkų, kurie turi savo įmones. Ateinu ir matau, kokia tai įmonė, kokie stalai, kokios kėdės, ir kaip jie pastatyti. Tai mano duona. Turiu savo nuomonę, nes šitoj sistemoj jau pradirbai 46 metus. Dabar madingas žodis – nepriklausomas ekspertas. Save taip vadinu, kolegos mane taip vadina. Turiu savo ratą, savo nuomonę, ir niekas jos nepakeis. Žinoma, ir pats kartais klystu. Priimu, tai kas nauja, stengiuosi neatsilikt.
Kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
Kai mano, amžinąjį atilsį, mokyklos direktorius pamatė, kad dirbu padavėju „Dainavos“ naktiniame bare, kurį aš atidariau su savo kolektyvu 1967 metų birželio 13-ąją, per Antaninės, jis net išsigando – jo geriausias mokinys dirba padavėju. Tai buvo po pusmečio nuo mokyklos baigimo, kurią tikrai gerai baigiau, buvo vos du ketvertai, o paskutiniais metais buvau ir tuomečio komjaunimo sekretoriumi. Tuomet jau mokiausi vakariniame skyriuje. Tėvai mane rėmė, tad galėjau spjauti ir tik studijuoti. Bet sugundė panelės, norėjosi būti savarankišku. Pirmais metais stojau į inžinerinę geologiją, bet susiklostė taip, kad šių studijų teko atsisakyti – koją pakišo trauma. O norėjau į Sibirą išvažiuoti, bet teko universiteto Ekonomikos fakultete pasirinkti materialinį techninį aprūpinimą. Mama apie darbą žinojo, tėvas taip pat. Bet kaime, Vyžonuose (Utenos raj.), žmonės susiėmė už galvų, ypač bobutės: „Tyliene, Tyliene, iki kiek tavo vaikas nusivažiavo.“ „Sakydavo, kad padavėjas – beveik tas pats kaip tos stoty dirbančios mergaitės. Štai kaip buvo žiūrima į šią profesiją“.
Jau sovietiniais laikais nuvažiavau į Vokietiją, dirbau Erfurte, kur pamačiau, kaip ši profesija gerbiama. Vyrai vien virėjai, nes visur reikia fizinės jėgos. Pas mus gi moterys puodus po 50 kilogramų dviese velka.
Kur buvo Jūsų pirmoji darbovietė?
Pirma vieta, kurioje dirbau – „Vilniaus“ restoranas, atidarytas dar 1892 metais. Aukščiau ant fasado stovi Šv. Jurgis. 1965 m. man tai buvo nuostabiausia mokykla, vieta, kurios niekad nepamiršiu.
Seniau turėjau ir savo įmonę – uždarą barą-klubą. Jame lankydavosi visa tuometinė diduomenė, iš kurios dabar vieni sėdi kalėjimuose, kiti – dingę, Tačiau teko bankrutuoti. Aišku, buvo gaila tuo momentu, bet reikia mokėti pergyventi ir tokius dalykus. Taigi tą įmonė parodė, kad kiekvieno dalyko reikia sulaukti, jį pasiekti… Nesakau, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie nusipelno ir pasiekė, bet jų yra mažuma.
Ir dabar yra puikių žmonių. Romas Zakarevičius – „Stiklių“ šeimininkas, kuris mane skaito savo mokytoju. Arūnas Oželis, kurį gerbiu, nors pats perėmiau jo restoraną, kai jis susipyko su savo draugais. Dabar trys draugai vėl atidarė restoraną. Gerbiu, nes jis tvirtai siekė savo tikslo. Reikia pripažinti, kad mūsų žmonės, mūsų publika dar nepriaugusi. Štai kur bėda. Jaunimas toks pats. Kokie dabar žmonės, priklauso nuo tėvų, mokyklos. Ir dabar, ir anksčiau jaunimas manęs klausėsi. Anksčiau tekdavo paskaitas skaityti mokyklose. Tuo metu auklėtojams buvo svarbu, ar dešimtokas, vienuoliktokas mokės tinkamai paimti šakutę, sėdėti prie stalo.
Kai pradėjau dirbti, Vilniuje buvo 13 restoranų, kurių vienas pastoviai remontuojamas, ir 55 kavinės. Tada restoranai turėjo kategorijas – pirmos, aukščiausios ir lux. Kavinės – pirmos ir antros kategorijų. Viskas, kartu ir kainos, priklausė nuo kategorijos.
Teko prieš 3 metų skaityti paskaitą apie „Neringos“ kavinę, kuri priklausė „Dainavai“. Dabar „Neringos“ direktorius – mano mokinys. Prieš metus „Neringa“ atšventė 50-metį. Tačiau kavinė, kaip ir viskas pasaulyje, per tą laiką suvienodėjo. Galbūt jie dar turi tradicijų, turi didesnį valgių pasirinkimą, inventorių ir apstatymą. Bet trūksta gyvos dvasios.
Kur skaniausia valgyti? Pas mamą ar pas mylimą mergaitę, kuri moka gaminti? Juk dažniausiai sakome: „Pavalgiau kaip pas mamą.“
Reiktų pereiti Vilniaus kavines ir restoranus. Kuris virtuvės šefas dabar išeina į salę, prieina prie staliuko. Reiktų imti, ir pasėdėti visą dieną kuriame iš geriausių restoranų ir palaukti. Jei salėje jis pasirodys, vadinasi jau šis tas yra.
Jei įmonėlė tikrai gardžiai gamina, ji gali būti ir visai paprasta. Ten gali būti ir vienas virėjas ar viena šeimininkė. Reikia visada pagalvoti, kiek kainuoja tas gabalėlis valgio, sriubos lėkštė, ar puodelis kavos. Svarbiausia, kad būtų gardu, kad norėtųsi čia sugrįžti ir atsivesti draugų.
Paskutinė mano darbovietė buvo 1999-2001 metai. Televizijos bokšte įkurtas „Paukščių takas“. Mano tikslas buvo padaryti remontą 2000-ųjų metų sutikimui. Tuomet pietauti eidavome į Karoliniškėse, prie Priešgaisrinės apsaugos, esančią kavinukę. Ten užėjus, nesinorėdavo niekur kitur bėgti. Nei į kavinę kitą, nei į restoraną. Važiuoti į Viršuliškes ar iki Paparčio. O būtent pas šią moteriškę. „Nu šiandien man nepasisekė, bet paragaukit, gal šio to dar pridėsiu. Ji ir gamindavo su pagalbininke, ir kartu įpildavo ir atnešdavo. Ten buvo 20 vietų.
Ar sunku būti padavėju?
Šitą darbą reikia mylėti. Jei jau pasirinkai tokį amatą, tai ir daryk. Jei bučiau traktoristas, tai ir turėčiau nusimanyti apie tai viską. Jei kalba eina apie aptarnavimą arba maisto gaminimą, tai aš privalau net ir duoną mokėti tinkamai supjaustyti. Štai ateini į darbą „Dainavoje“, o ten 20 padavėjų pamainoj. Nesakau, kad vienas peilis būdavo – kiti ir savo atsinešdavo. Reikdavo pasiruošti kompleksiniams užsakomiesiems pietums, kurie skirti 350 žmonių. 15 padavėjų dirbdavo su kompleksiniais pietumis, kiti – su banketų salėmis. Ir reikėdavo staigiai susipjaustyti du kepalus lietuviškos duonos ir du batonus – pirmam užsėdimui… Kitam – vėl pjaustai duoną… O, būdavo, atvažiuodavo traukiniai su 200-300 žmonių.
Kaip į lietuviškus restoranus reaguoja užsieniečiai?
Paprasčiausiai jie tai gali sau leisti. Kadaise mano sūnus dirbo „Grasse“ , Vokiečių gatvėje, kur nykštukai lange būdavo. Jis buvo atsakingas už barą, o ne visą restoraną. Prieš tris metus sūnus paklausė: „Tėvai, ką daryti, kad žmonės dažniau užeitų. Juk vasarą tiek daug žmonių, turistų.“ O tuo metu čia kabojo užrašas „restoranas“. Turistų aplink būdavo daug, bet retas kuris užsukdavo. Kodėl? Man yra tekę dirbti ir Vokietijoj, ir Prancūzijoj, ir laive. Nesakau, kad ten nėra tokios publikos ar „bomžų“ kaip pas mus, bet ir yra aukštesnė klasė, kurie geriau gyvena, kurie gali sau leisti. Taigi, atvažiavę turstai ir pamatę užrašą „restoranas“, daugumai jų vidus ir savigarba neleidžia užeiti į restoraną, net ir pietų metu, vilkint sportine apranga. Nors dabar ir sakoma, kad madinga užsidėti sportinius batelius prie frako. Nesakau, kad tai yra blogai. Visiems turėtų būti aišku, kad „restoranas“ – ne šiaip ilgesnis pavadinimas nei „kavinė“ ar „valgykla“. Dabar jau daugėja užrašų „restoranas – kavinė“ arba „restoranas – valgykla“, „restoranas – baras“. Ir Vakarų Europoje, ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge (Rusija), visame pasaulyje restoranuose yra tradicija pasižiūrėti į kainas lauke. Ir žmogus pagalvoja: „Gal ir yra kišenėje pinigų, bet aš nepasiruošęs.“ Nebūtinai tai turi būti smokingas, frakas ar kažkas panašaus. Taigi, turistas į tokią įmonėlę neis – tam reikia pasiruošti. Reikia pasistengti apsirengti.
Kiek žinau, visuose restoranuose labai svarbus vanduo, koks jis turėtų būti?
Kartą pakvietė mane viena įmonė dirbti konsultantu. Užsisakydamas paprašiau aptarnaujančios mergaitės atnešti stiklą vandens. Ji į mane pažiūrėjo iš viršaus (juk ir padavėjai turi žinoti, iš kurios pusės prieiti prie žmogaus, kaip stovėti ir taip toliau), paklausė, gazuoto ar negazuoto. Atsakiau, kad noriu tiesiog šalto vandenėlio iš krano stikle. Tokio ten nebuvo, o Tarybiniais laikais kiekviename restorane ant stalų stovėdavo nemokamas virinto šalto vandens ąsotėlis su dangčiu. Ypač vasarą tai būdavo privaloma.
Kalbant apie vandenį, aš esu Vytautas ir man labai patinka mineralinis vanduo „Vytautas“. Tik labai apmaudu, kad per šį krepšinio čempionatą „Vytautas“ buvo parduodamas plastikiniuose buteliuose. Vanduo stiklinėje taroje yra prestižo reikalas. Seniau „Vytautas“ būdavo iš medinės dėžės, tarp drožlių ir stikliniuose buteliukuose. Antras dalykas – labai svarbu, kaip vandenį atneša (ar – ant padėkliuko, ar – rankose), kaip padeda ant stalo ir panašiai. Praeikite per Vilniaus restoranus ir pažiūrėkite, kiek padavėjų ateina su darbo rankšluostėliu? Gerame restorane jis privalo būti. Juk jeigu išpils vandenį ar panašiai – ką darysi? Negali su ranka nušluostyti.
Ar galite papasakoti bent kelis pagrindinius reikalavimus, į kuriuos turėtumėme atkreipti dėmesį atėję į restoraną?
Kodėl mums restoranuose, baruose nėra siūlomas aperityvas – gėrimas arba užkandis atsigaivinimui prieš maistą, tai gali būti vyno, šampano taurė, martini ar paprasčiausias vanduo, gali būti ir sumuštinis ar skrebutis. Atėjus į restoraną pirmas klausimas turėtų būti: „Kodėl mums nesiūlomas aperityvas?“. Šią pareigybę paprastai atlieka administratorius arba vyno padavėjas.
Visos stiklinės gėrimams turi savo pavadinimus. Tokių stiklinaičių turėtų būti bent jau šešios rūšys. Gėrimų yra įvairiausių rūšių. Pavyzdžiui, net vynas būna baltas, raudonas, rožinis, putojantis, neputojantis, portveinas, desertinis, natūralus ir taip toliau. Todėl jiems turi būti skirtingos stiklinaitės.
Toliau, gerame restorane turi būti padėta ne popierinė, o individuali medžiaginė servetėlė (kuri turi tam tikrus išmatavimus, medžiagą, turi būti specialiai padėta, sulankstyta). Yra net tam tikri reikalavimai staltiesei – pagal restorano tipą, stalą ir panašiai. Net grindys turi būti aptiestos kilimu arba išklotos parketu.
Kas yra pats gardžiausias ir skaniausias dalykas Lietuvoje?
Manęs ne kartą klausė, kas yra pats gardžiausias ir skaniausias dalykas. Man – duona. Duona tinka ir prie užkandžių, ir prie sriubos… Ir desertui tinka. Argi neskanu duona su medumi? Arba duonos putėsiai, kuriuos pats Popiežius būdamas Lietuvoje gyrė?
Parengė Nerijus Drochneris ir Goda Raibytė
Jauni, vos penkerius metus vedę sutuoktiniai, dar neplanuojantys šeimos pagausėjimo, santykiais poroje yra labiau patenkinti, rodo Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas.
Ekonomikos ir socialinių tyrimų tarybos (Economic and Social Research Council) atlikto tyrimo „Visuomenės supratimas“ (Understanding Society) pirminiais duomenimis, vyresnės poros yra mažiau patenkintos šeimynine laime nei dar tik dabar ją kuriantis jaunimas. Paaiškėjo, kad moterys gyvenimu šeimoje labiau nusivylusios už vyrus. Santuokoje gyvenantis jaunimas laimingesnis už gyvenančias „susimetus“ poras, rašo „NY Daily News“.
Pavartę istorijos knygas įsitikintumėte, kad tam tikrais žmonijos gyvavimo tarpsniais vyrų apranga, aksesuarai ir šukuosenos puošnumu nenusileido moterų tualetams, o gausybė grožį puoselėjančių priemonių ir netgi makiažas buvo privalomi atributai.
Lietuvos nacionalinei futbolo rinktinei teko pripažinti Europos ir Pasaulio čempionų pranašumą. EURO 2012 atrankos rungtynėse Salamankoje šeimininkai nugalėjo rezultatu 3:1.
Mes, moterys, vis liejame ašaras, nuvivylusios vyrais ir santykiais. Savo gražiausius jausmus bei lūkesčius neretai paaukojame mūsų nevertiems liurbiams. Kas gi nutinka tuomet? Mums gali trūkti kantrybė, galime nuleisti rankas – tapti lesbietėmis arba feministėmis. Arba surūšiuoti visus pavojingus egzempliorius į kategorijas ir perspėti mažiau patyrusias likimo seseris…
Šventės jau seniai baigėsi, pasidarė liūdna ir atsirado noras, kad šalia būtų žmona? Vesti – tai visiškai normalu. Mes netgi žinome keletą argumentų, kurie puikiai parodo, kokia gera yra susituokusių vyro būsena/būklė. 7 santuokos pliusai arba kokia nauda iš laimingos santuokos?
1. Daug laimės
Australijos mokslininkai tai garantuoja. Jie mini rekordinį skaičių – 135% – būtent tiek, jų manymu, susituokęs vyras yra laimingesnis nei vienišas. Patys mokslininkai argumentuoja tai ramesniu gyvenimu ir rūpesčiu, kurį laimingasis periodiškai jaučia iš savo antrosios pusės.
2. Didelis atlyginimas
Virdžinijos universiteto tyrėjai nustatė, kad vedę vyrai gauna 22% didesnius atlyginimus nei jų vieniši kolegos. Kitas Amerikos mokslininkų tyrimas (kurio respondentais, beje, buvo jūreiviai, karininkai) parodė: žmona – svarus argumentas viršininkui, kad jis kilstelėtų vyrą karjeros laiptais. Taigi: norite geros karjeros – kuo greičiau kurkit fiktyvią santuoką ;).
3. Mažiau problemų
JAV Teisingumo ministerija surinko duomenis apie gatvės nusikaltimus. Darbuotojais nustebę “krito” ant kėdžių: vienišiai keturis kartus dažniau rizikuoja tapti žmogžudystės, apiplėšimo arba išprievartavimo aukomis. Į vedusius gatvės chuliganai kažkodėl nesitaiko; gali būti, kad bijo keršto.
4. Reguliarus seksas
2006 metais Britanijos mokslininkai atliko 38 šalių vyrų apklausą. Duomenys praktiškai visur buvo tokie patys: vedę vyrai visame pasaulyje lenkia nevedusius pagal sekso kiekybės rodiklį. Apie sekso kokybę britai nutyli, tačiau mes žinome: gerose rankose moteris akimirksniu prieina kondiciją.
5. Gyvenimas be priklausomybių
Laiminga santuoka taip pat padeda apsaugoti jus nuo alkoholio ir nikotino priklausomybės. Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras padarė būtent tokias išvadas: vyrai – alkoholikai ir rūkaliai dažniausiai būna nevedę.
6. Mažesnė tikimybė susirgti vėžiu
Dar vienas, ganėtinai svarbus santuokos pliusas – išsiskyrę ir nevedę vyrai miršta nuo vėžio atitinkamai 11 ir 16 kartų dažniau nei susituokę. Įrodyta Norvegijos mokslininkų 2007 metais. Ir apskritai, su gyvenimo trukme gyvenantiems teisėtoj santuokoje viskas yra gerai. Kalifornijos universiteto specialistai tyrinėjo vyrus 8 metų laikotarpyje. Jie priėjo išvadą, kad nesusituokusiems grėsė maždaug 88% didesnė grėsmė numirti šiuo gyvenimo tarpsniu (t.y. santuokai tinkamo amžiaus).
7. Nėra širdies problemų
Kaip paaiškėjo, santuoka teikia ne vieną pliusą vyro sveikatai – tačiau tik laiminga santuoka. Jutos (JAV) valstijos mokslininkai išsiaiškino, kad žmonės, susituokę iš meilės, turėjo idealų kraujo spaudimą. Beje, taisyklę paliudijo ir faktas, kad nelaimingoje santuokoje gyvenančių vyrų spaudimas buvo visiškai “sugedęs”. Buvo netgi tokių atvejų, kad gydytojai versdavo ypatingai nesveikus pacientus išsiskirti siekdami išsaugoti likusią sveikatą.
Mes bučiuojamės siekdami pademonstruoti savo draugiškumą, pradedant rimtą sekso sesiją, tačiau bučiuojame ir išduodami ar pasmerkdami – tai darė ir Judas, tai daro ir italų mafijozai. Tačiau bučinio esmė – tai signalai tarp Jūsų lūpų ir smegenų. Visiškai skirtingi, kai bučiuojasi draugai, meilužiai, tėvai ir vaikai, priešai ir draugai, netgi komandos draugai, įmušus įvartį (tai reta išimtis Vakaruose, kur vyrai praktiškai nebučiuoja kitų vyrų) – tačiau jis ne visada suprantamas teisingai. Jei mums būtų 70 metų ir kasdien būtumėme pasibučiavę bent po kartą, tai turėtume 25 tūkstančius bučinių, ir kiekvienas jų turėtų skirtingą užkoduotą pranešimą.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio, „bučinys yra bučinys“, tačiau jis yra dar kai kas daugiau – chemiškai, psichologiškai ir netgi antropologine prasme, tai visada daugiau, nei „dviejų porų lūpų padėtis“. Tai ne tik abipusiai maloni priemonė išreikšti simpatiją, bet ir žmogiškosios evoliucijos rezultatas.
Apie tai, aišku, jaunų žmonių porelės net negalvoja, tačiau buvo laikai, kai mūsų protėviai vaikščiojo keturiomis, ir klasiškasis romantiškas bučinys net neegzistavo. Tačiau kai prieš beveik keturis milijonus metų mes nuo keturių galūnių pakilome ant dviejų, ir palikuonių kūrimo aktas pasidarė intymesnis: atsirado „veido su veidu“ santykis, ir žmonės pradėjo bendrauti ne vien akimis, bet ir lūpomis…
Iškyla klausimas, kam buvo sugalvotas bučinys? Seksas – viskas aišku – dauginimuisi. Tačiau lūpų judėjimas jokio tiesioginio ryšio su dauginimusi tarsi neturi, tačiau yra neatsiejama sekso dalis?
Mokslininkai vis dėlto tvirtina, kad bučiniai turi tiesioginį ryšį su dauginimusi. Bučinys žmonėms – tai tas pat, kaip gyvūnams apsiuostymas. Jis padeda pajusti partnerio kvapą, pajusti jo seilių skonį ir pagal rezultatą suvokti, ar tinkamas partneris tam pačiam dauginimuisi. Todėl ir merginos, apsiribojančios tik bučiniais, eina prieš gamtos dėsnius, nes jeigu bučinys geras, užsiimti seksu liepia pati Motina Gamta.
Lūpų, kaip pritarimo funkcija prasideda iškart nuo gimimo. Prisilietimas prie kažko minkšto yra svarbus ir turi pirmapradį intymumą, ir net kūdikiai, negaunantys pieno, vis tiek su malonumu žindžia motinos krūtį. Kokios jautrios yra Jūsų lūpos, galite įsitikinti, pridėję dvi adatas vienu metu prie rankos – jausite tik vieną adatą, tačiau, kai tas pačias adatas pridėsite prie lūpų – jausite jas dvi – lūpose yra kur kas daugiau nervų.
Bučinys taip pat turi daugiau prasmingumo, nei vien sekso dalis. Biblijoje aprašoma daug pasibučiavimų tarp draugų ir giminių (net ir šiais laikais Artimųjų Rytų valstybių vadovai sveikindamiesi bučiuojasi). Bučinys turi akivaizdžią reikšmę krikščionybėje, netgi šventasis Paulius, pirmasis Romos popiežius sakė: „sveikinkite vienas kitą su šventuoju bučiniu“, ir, praėjus dviems tūkstantmečiams, tikintieji vis tiek veržiasi bučiuoti vyskupo žiedą, popiežiaus ranką ar šventojo atvaizdą. O kai kurios krikščionių bažnyčios praktikuoja pasibučiavimą tarp parapijonių apeigų metu.
Senovės Persijoje vyrai sveikindamiesi bučiuodavo vienas kitą į lūpas, dabartiniame Jemene tai irgi yra dažnas dalykas. Tačiau daugumoje visuomenių „dviejų lūpų“ kontaktas yra laikomas pernelyg intymiu, kad ji atliktų asmuo, kuris net nėra seksualiai patrauklus kitam. Netgi prostitutės atsisako bučiuoti kliento burną, jei tai neapibrėžiama išankstiniu susitarimu…
Galbūt tai sąlygota baimės užsikrėsti kokia nors liga? Tokia baimė egzistavo XVII amžiuje, kai Europoje siautėjo maras. Tačiau ir šiuolaikinių žmonių nervams yra pagrindo. Virusologai yra apskaičiavę, kad vienas bučinys gali pernešti 250 bakterijų tipų ir virusų iš vienos burnos į kitą, neskaitant 9 miligramų vandens, 0,711 miligramų riebalų, 0,7 gramų baltymų ir 0,18 gramų kitų organinių medžiagų. Būta daug atvejų, kai bučinio metu pernešamas persišaldymas, nors dar niekada bučiniu nebuvo perneštas ŽIV virusas. Mat, šis virusas yra labai nestabilus, ir net jeigu jis ir būna burnoje, rūgštys seilėse užmuša jį pakankamai greitai.
Bučiniai nėra vien pavojus. Jie gali turėti ir gerą naudą.
Tyrimai parodė, kad vedę vyrai pastoviai besibučiuojantys turi mažesnį kraujo spaudimą negu nevedę, draudimo kompanijų tyrimai parodė, kad vyrai, pasibučiavę atsisveikinimui su žmona padaro mažiau kelių avarijų negu to nepadarę. Aistringas bučiavimasis gali netgi padėti numesti svorį. Besibučiuojant dirba 39 veido raumenys, ir per dešimt minučių aistringo bučiavimosi galima sudeginti 150 kalorijų. Vidutinio svorio žmogui tai prilygsta vidutiniškai 15 minučių plaukiojimo. Arba kopimui į kalną su 20 kg svorio ant pečių.
Kai liežuvis pradeda lįsti į burną, prasideda seksas. Tačiau stresai dėl bučinių yra subtilesnis mechanizmas, negu sekso šviesoforas, duodantis žalią ar raudoną šviesą seksui.
Bučinys yra labai tikslus indikatorius, parodantis, kuriame lygyje yra abiejų asmenų santykiai. Jaunuoliui ar jaunuolei po kino filmo ar vakarienės gali būti sunku išreikšti dar neišsakytus jausmus, tačiau bučinys vakaro pabaigoje ar nakčiai gali išreikšti visas emocijas. Bučinys pasako Jums daug apie kitą asmenį. Jeigu bučinys yra lėtas ir švelnus, tada jis romantiškas, galbūt galima spėti apie ilgalaikius jausmus. Tačiau jei bučinys yra greitas ir staigus, yra didelė tikimybė, kad Jūsų partneris yra nusiteikęs tik pasidulkinti. Vis dėlto, kol sekso kalba gali būti universali, kai partneriai yra kilę iš tos pačios kultūros, bučinio aktas gali būti interpretuojamas labai skirtingai kitose pasaulio dalyse.
Pavyzdžiui, Kinijoje bučiavimasis viešai yra nehigieniškas ir nemandagus. Japonijoje tai gali būti toleruojama, tačiau tik tuo atveju, jeigu partneriai stovi toliau vienas nuo kito ir jų lūpos sučiauptos. Aliaskos eskimai, aišku, net negalvojo apie kažką daugiau, kai trina nosis, ne dėl moralinių įsitikinimų, bet dėl to, kad burna reikalinga kitiems buitiniams dalykams – valyti žibalines lempas ar kramtyti ir minkštinti odas.
Netgi tada, kai Jūsų ketinimai nėra amoralūs, su bučiniu galite patekti į bėdą. Pvz, olandai bučiuoja į žandus tris kartus, o prancūzai du. Tačiau Indijoje gali būti iškviesta policija, nes bučiavimasis yra laikomas neatsiejama seksualinio akto dalimi. Indų kino aktoriams yra uždrausta bučiuotis ekrane, ir kai kuriose šventose vietose ta yra išvis uždrausta visiems žmonėms.
Beje, gyvūnai turi dar platesnį bučiavimosi reikšmių spektrą, nei žmonės. Pvz., daugelis gyvūnų liečia lūpomis kitus išreikšdami ne patrauklumą, bet nuolankumą. Vilkė įkiša savo snukį į didesnio patino nasrus, taip atkartodama savo vaikų judesius, siekiančius gauti sukramtyto maisto iš savo tėvo. Tačiau kai vilkai būna su sau lygiais, jų lūpos tampa žaidimo ir draugystės objektu.
Gyvūnai turi daug meilės išraiškos formų. Žirafos trinasi kaklais, paukščiai – snapais. Katės spaudžia nosis ir garsiai murkia, o drambliai stovi atskirai ir švelniai kaišioja vienas kito straublius į kito burnas.
Tačiau gyvūnai niekada nenaudoja bučinio tam tikslui, kas yra įprasta žmonėms – jie savo bučiniais niekada neišduoda. Jie nebučiuoja kaip Judas Iskarijotas, jie nebučiuoja taip kaip Michailas Gorbačiovas bučiavo Eriką Honekerį, likus keliems mėnesiams iki pastarojo nuvertimo, bet Gorbačiovas šiaip ar taip buvo ir yra Judas.