Search Results for: "velykiniai kiaušiniai"
Kiaušinių dažymas. Dažyti kiaušinius galima labai įvairiai, tam naudojant pirktinius dažus ar dažomųjų medžiagų turinčius augalus. Panardinkite kiaušinius 10-15 minučių…
Šv. Velykų margutis Estijoje – ne tik vaisingumo ir gamtos nubudimo simbolis, tačiau ir meilės laiškas. Jo ankstyvą Velykų rytą tikėkis tiek nuo mylimojo, tiek ir nuo slapto gerbėjo. Tačiau, jei per metus ką nors stipriai nuvylei – nepamiršk turėti atsarginės servetėlės, nes vietoje įprasto kietai virto margučio tau gali atitekti žalias.
Netrukus didžioji dalis Lietuvos šeimų vėl švęs Velykas – marginsime kiaušinius, susėdę prie stalo tikrinsime jų tvirtumą, ragausime gardžius patiekalus ir, tikėkimės, pagaliau galėsime pasidžiaugti prasidėjusiu pavasariu. Daugelis žinome ir Velykų simbolius – kiškučius, Velykų bobutę, žinome ir tai, kad šios šventės tradicijos atėjusios dar iš pagonybės. Šiandien siūlome kiek plačiau susipažinti su tuo, kaip šia gražią šventę švęsdavo mūsų protėviai. Gal ką ir patys prisitaikysite ar gražiai papasakosite vaikams.
Kaip ir žadėjome vakarykščiame straipsnyje apie margučio simboliką, tęsiame Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresniosios muziejininkės Vidos Olechnovičienės pasakojimą apie šv. Velykų tradicijas.
Gavėnios arba „silkės“ išvarymas
Velykos – didžiausia pavasario ciklo šventė, dažnai senovėje prasidėdavusi Gavėnios išvarymu. Gavėnia – 7 savaites trunkantis susikaupimo ir pasninko laikotarpis, prasidedantis po Užgavėnių Pelenų trečiadieniu ir oficialiai pasibaigiantis Didįjį šeštadienį, suskambus bažnyčių varpams.
Senovėje, pažymint šio įkyrėjusio laikotarpio pabaigą, galbūt net siekiant ją pagreitinti, neapsieita be liaudies išmonės. Įvairiose vietose elgtasi skirtingai. Pavyzdžiui, XX a. pr. Skuode prieš pat varpų suskambėjimą bažnyčioje patarnaujantys berniukai, tarškindami barškaliukais, apibėgdavo apie bažnyčią. Tai vadinosi „silkės išvarymu“. Tik po to buvo galima valgyti mėsiškus valgius. Rokiškyje – ant medinės lentelės anglimi nusipaišę silkę ir pervėrę per lentelę virvelę, tempdavo ją aplink bažnyčią, plakdami žilvičio rykštelėmis, trečiadienį vieną kartą, ketvirtadienį – du, penktadienį tris kartus.
Trys šv. Velykų dienos
Anksčiau Velykas švęsdavo tris dienas. Pirmoji buvo pašvęsta šeimai ir namams – tądien reikia ramiai pabūti artimųjų tarpe, skaniai ir sočiai pavalgyti po Gavėnios. Seniau žmonės nepamiršdavo ir tų, kurie neturi ko valgyti – nunešdavo jiems savo maisto, kad visi būtų sotūs ir linksmi. Antroji diena skirta pasilinksminimams, draugų lankymui, svečiavimuisi. Trečioji – pašvęsta tinginiavimui. Ji seniau vadinta ledų diena. Tą dieną negalima judinti žemės, ją dirbti, nes kitaip vasarą ledai išmuš javus. Ji pas mus jau primiršta.
Tradicinis velykinis stalas
Velykiniai pusryčiai pradedami nuo svarbiausio ir būtiniausio Velykų valgio – margučio. Paprastai šeimininkė vieną margutį padalija visiems šeimos nariams, nes tikima, jog tada namuose bus santaika ir meilė. Po to valgomi kiti valgiai: sūris, sviestas, mėsa, dešros, pyragai. Iš sviesto buvo pagaminamas avinėlis – šv. Velykų simbolis. Suslegiamas šventinis sūris. Keptas veršienos kumpis, prismaigstytas lašinukais arba troškinta veršiena – tradicinis šios šventės valgis. Kiti duonos tešloje kepdavo rūkytą kiaulės kumpį arba virdavo ir valgydavo su tik ką iškastais ir paruoštais krienais.
Ant šv. Velykų stalo turi būti gausu maisto – tada ir metai bus turtingi. Stalas tradiciškai puošiamas žalumynais. Viduryje padedamas samanomis ir bruknių šakelėmis apkaišytas dubuo su margučiais.
Vienas svarbiausių rūpesčių – nepamiršti indelyje užsiauginti žolelių. Dažniausiai tai būna avižos, kurios sudaiginus sėjamos likus maždaug 2–3 savaitėms iki švenčių. Tai būdingas šv. Velykų stalo papuošalas, simbolizuojantis puikų būsimą javų dygimą ir gerus ateinančius metus. Seniau į sudaigintas avižas įstatydavo molinį ar medinį avinėlį su vėliavėle, kiti apdėdavo jį kiaušiniais.
Seniau apeigos – dabar pramogos
Daugelis buvusių apeigų mus pasiekė, pavirtusios pramogomis. Pavyzdžiui., per šv. Velykas buvo supamasi, dainuojant specialias „sūpuoklines“ dainas tam, kad apsisaugoti nuo galvos skausmų, uodų įkandimų, prikelti augmeniją, padėti javams greičiau sužaliuoti ir užaugti. Tikėta – kuo aukščiau vyrai įsisups, tuo geriau rugiai derės, kuo moterys – linai geriau augs.
Kad javams netrūktų drėgmės ir derlius būtų geras, per šv. Velykas buvo laistomasi vandeniu.
Lietuviai tikėjo linkėjimų galia – ką palinkėsi, tas išsipildys. Tad per šv. Velykas iš kiemo į kiemą keliaudavo lalauninkai – jaunų vyrų būrelis. Atėję į namus, linkėdavo gerų metų, derliaus, sveikatos, merginoms – greitai ištekėti. Linkėjimai neišsipildys, jei neduosi dovanų. Todėl lalauninkus simboliškai apdovanodavo margučiais ar pyragu.
Šv. Velykos – ne tik religinė šventė
Seniau žmonėms tai buvo didžiausia atbundančios gamtos šventė. Joje gražiai susilieja ikikrikščioniškieji ir krikščioniškieji tautos papročiai. Tai akivaizdu vien pažvelgus į simboliką: ugnis, vanduo, žolynai, margučiai. Žemdirbiams tai buvo apeigų, kuriomis siekiama paskatinti žemės gyvybingumą ir tuo užsitikrinti gerą derlių bei garantuoti šeimos ir bendruomenės fizinį išlikimą, šventė. Tuo pačiu – tai paskutinis atokvėpis prieš ilgą ir sunkų lauko darbų periodą.
Taigi, didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną, o jos smagiausios ir labiausiai susietos su tradicijomis – Lietuvos liaudies buities muziejuje. Taigi visi norintys iš arčiau susipažinti su šv. Velykų tradicijomis, kviečiami čia atvykti ir etnografiškai paminėti šią šventę.
Kaip prieš Šv. Kalėdas puošiame eglutę, taip prieš šv. Velykas marginame kiaušinius. Kodėl tai darome, argumentu dažnai tampa – tokia tradicija arba visi taip daro. Tačiau netgi toks, atrodo, paprastas žaidimas, kaip margučių ridenimas, turi savą reikšmingą simboliką.
Visą tiesą apie margutį atskleidžia Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse atstovė ryšiams su visuomene Vida Olechnovičienė.
Kiaušinių marginimo reikšmė.
Velykinis margutis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, atsinaujinimą, atgimimą. Daugelio tautų sakmės aiškina ir apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio. Margučiams teikiama ypatinga galia – jie suteikia jėgų, apsaugo nuo piktos akies ir ligų. Kad ta galia sustiprėtų, kiaušiniai dažomi ir įvairiais būdais marginami.
Margučių ridenimo simbolika
Senovėje margučių ridenimas per šv. Velykas turėjo simbolinę prasmę: buvo tikima, jog apeiginis kiaušinis, susiliejęs su žeme, teikia jai gyvybingumą. Tad stengtasi kuo gausiau dalyvauti margučių ridenime, kad metų derlius būtų geresnis.
Tačiau tuo pačiu margučių ridenimas yra pramoga, žaidimas. Linksmiausia, jei gražus oras, ridenti velykinius kiaušinius lauke, ant žolės. Senovėje buvo įvairiausių ridenimo būdų – loveliais, lygioje vietoje, lazdomis, į duobutę ir kt. Daugelis jų atgaivinta Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Kodėl daužiame margučius?
Paprotys – daužyti kiaušinius – turi mito apie kosminį kiaušinį ir kosminę gyvatę pėdsakų. Senovėje jis buvo paremtas tikėjimu, kad pramušus margutį, simboliškai gyvatei atidaromas išėjimas iš jo. O gyvatė laikyta gyvybės ir vaisingumo davėja. Tad daužydami margučius mes prisidedame prie gamtos gyvybinių ir kūrybinių galių išlaisvinimo. Visi velykiniai papročiai, nuteikia optimistiškai, todėl tam, kam nepasisekė pradaužti nei vieno kiaušinio, taip pat neturi nusiminti, nes šiemet jis bus stipriausias, sveikiausias, jam geriausiai seksis.
Burtai su velykiniais kiaušiniais
Seniau iš sudaužtų margučių buvo spėjama apie būsimus metus: jei daugiau kiaušinių su pramušta duobute viršūnėje – bus geri metai; jei daugiau kiaušinių su pramuštais šonais ir dar duobutės neapvalios – reikia laukti negandų. Arba per šv. Velykas suvalgius su kuo nors kiaušinį per pusę, to žmogaus vardą patariama bėdoje prisiminti, ir problema išsispręs. Sakoma dar taip: „Jei pasiklydai miške, prisimink, su kuo pirmu mušei kiaušinius, ir visas blūdas išnyks.“
Norintieji tradiciškai atšvęsti šv. Velykas kviečiami į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Apsilankiusiųjų čia lauks margučių ridenimo varžybos, kiaušinių marginimo vašku pamokos ir daug kitų senolių papročiais paremtų pramogų.