Search Results for: "vyrų ir moterų santykiai"
Mokslininkai sukūrė formulę, kuri padės apskaičiuoti, kiek gali trukti jūsų santykiai.
Santuoka – kiekvienos moters svajonė ir siekiamybė, nesvarbu, jog kai kurios teigia priešingai. Šeimos kūrimo instinktas užkoduotas giliai pasąmonėje, kuris anksčiau ar vėliau išlenda į viešumą. Ištekėti ir sukurti norime visos, tačiau kai kurios silpnosios lyties atstovėms rasti tą vienintelį taip ir nepavyksta. Arba santykiai vienas po kito skausmingai nutrūksta, suteikdami tik didžiulį skausmą ir neviltį.
Moterys mano, jog yra beveik tobulos šios planetos gyventojos. Mylinčios, dėl brangaus žmogaus gerovės besistengiančios iš visos širdies, o jų būdo bruožai ir elgesys nepriekaištingas. Tačiau ar atsirastų nors vienas vyrukas, galintis pritarti visu šimtu procentų? Tikriausiai ne, mat kai kurie moterų elgesio bruožai, net patį kantriausią vyrą gali išvesti iš kantrybės. Tik jums, mieli skaitytojai, pateikiame keletą neigiamų silpnosios lyties elgesio bruožų!
Kartais žmonėms būna smalsu, kokiomis temomis dažniausiai kreipiasi klientai į psichoterapeutus. Didžiausia ir aktualiausia tema – santykiai. Daugiau nei pusė sesijų būna apie santykius su artimais žmonėmis, draugais, kolegomis, kitos lyties atstovais ar nepažįstamais žmonėmis. Kitos dažnos temos: problemos darbe, pasitikėjimas savimi, sveikata ar vaikų auklėjimas, karjera ir su tuo susiję pašaukimas ir pinigai. Neretai pereinama į egzistencines temas: tikėjimą, mirtį ir gyvenimo vertybes. Šiandien pakalbėsime apie santykius. Apie santykius tarp vyrų ir moterų.
Kaip rašoma Talmude ir kaip teigia kai kurie šiuolaikiniai seksologai, poros kartų per savaitę visiškai pakanka. Masinė kultūra, tiesa, su tuo nesutinka. Ji skelbia: kuo daugiau, tuo geriau. Ortodoksiškos feministės iš viso laikosi nuostatos, kad lytiniai santykiai nėra būti, kad galima apsieiti ir be jų. Kas teisus?
Išgirdus “nekenčiu moterų” pasąmonė pradeda “piešti” tam tikrą miglotą literatūrinį veikėją, kažką iš A. Kristi romanų – niūrų džentelmeną, seną viengungį klasikiniame megztuke, su golfo lazda, gyvenantį sodyboje su savo mama. Santykiuose su moterimis nepastebėtas, bet ir į homoseksualistą jis nepanašus. Jeigu romane įvysta žmogžudystė, toks vyrukas tampa pirmu įtariamuoju.
Lietuvos moterų krepšinio lygoje tik prie dviejų iš 8 komandų vairo liko patyrusios krepšinio specialistės, ne vienerius metus dirbusios su mergaitėmis. Visas kitas ekipas treniruoja vyrai, dar neseniai darbavęsi su stipriosios lyties komandomis. Mėnesinis žurnalas „Mūsų krepšinis“ pasidomėjo, kas skatina vyrus sukti į moterų ekipas ir kaip jiems sekasi.
Moterys šiuo metu treniruoja tik Marijampolės „Sūduvą“ (Elvyra Šablinskienė) ir „Uteną“ (Sinilga Bartaševičiūtė).
Prie Kauno „VIČI-Aisčių“ vairo jau ne pirmus metus stovi Mantas Šernius, o Klaipėdos „Lemminkainen“ žaidimą strateguoja Dalius Ubartas. Gediminas Maceina prieš sezoną perėmė vadovavimą Kauno „LKKA-Aistėms“, o Linas Šalkus — naujajam Kauno rajono „Sirenų“ kolektyvui. Pastariesiems specialistams tai nebuvo pirmoji pažintis su moterų krepšiniu. G. Maceina dar 2009 metais vadovavo Lietuvos 18-mečių merginų rinktinei (6-oji vieta Europos čempionate), o L. Šalkus 2010-aisiais tapo nacionalinės moterų komandos vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko
asistentu.
Kitų dviejų LMKL ekipų strategams — Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiajam treneriui Tadui Stankevičiui ir Šiaulių „Rūtos“ naujajam vyriausiajam treneriui Arūnui Kačerauskui — moterų krepšinis yra dar tik atrandamas pasaulis.
Kas gi vilioja vyrus stoti prie moterų komandų vairo? Moterų krepšinio lygio kėlimui daug dėmesio skiriančios Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas tvirtina, kad perspektyviems treneriams moterų klubuose yra daugiau galimybių įrodyti savo vertę.
„Ne paslaptis, kad dauguma jaunų, su vaikais dirbančių trenerių svajoja apie galimybę ateityje treniruoti garsius vyrų klubus. Tačiau iki to tikslo yra labai ilgas kelias ir milžiniška konkurencija. Moterų krepšinyje iškilti yra daug lengviau. Be to, pastaraisiais metais šioje srityje daug dirbama, kuriasi nauji, šiuolaikiškai veiklą organizuojantys klubai. Tad ir suteikiamomis darbo sąlygomis moterų klubai gali konkuruoti su vyrų“, — tvirtino vienas šalies krepšinio vadovų.
Taikosi į medalius
T. Stankevičius praeitą sezoną vadovavo vyrų NKL rungtyniaujančiai Vilniaus „Perlo-MRU“ ekipai. Dabar jaunas krepšinio specialistas nesigaili, kad sutiko pereiti pas moteris.
„Gavus pasiūlymą, reikia jį svarstyti ir arba priimti, arba atmesti. Aš nusprendžiau priimti ir dabar tikrai nesigailiu“, — taip savo sprendimą stoti prie naujos LMKL komandos vairo komentavo T. Stankevičius.
„Kibirkšties-Tichės-IKI“ treneris teigė, kad reikėjo laiko prisiderinti prie darbo su moterų krepšinio klubu subtilybių.
„Dabar jau apsipratau, tik pradžioje buvo kiek sunkiau, — pasakojo vilnietis. — Kaip juokauju, moterų krepšinio taisyklės — tos pačios, kamuolys — panašus ir įmesti jį reikia į tą pačią skylę. Tačiau yra daugiau psichologinių, bendravimo niuansų. Aš dirbti su merginomis ir pradėjau ne nuo krepšinio, o nuo psichologijos. Ir manau, kad neprašoviau. Dabar yra puikus kolektyvas, visų geri santykiai ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.“
M. Šernius yra pasakęs, kad moterų krepšinis, lyginant su vyrų, yra labai paprastas. T. Stankevičius su tuo iš dalies sutinka.
„Aišku, moterų krepšinyje yra visai kiti greičiai. Savo komandos taktikoje naudoju supaprastintus, trumpesnius variantus to, ką bandydavome žaisti su vyrais. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad merginos neimlios ar sunkiai priima informaciją. Viskas yra gerai, jos baigė sporto mokyklas, todėl krepšinį supranta. Žaidimo filosofija, supratimas tiek vyrų, tiek moterų krepšinyje yra beveik tie patys. Manau, moterų krepšinis tam tikra prasme labai panašėja į vyrų“, — svarstė „Kibirkšties-Tichės-IKI“ strategas.
Tiesa, treneriui kartais tenka apgailestauti, kad dalis merginų atvyksta silpnai parengtos.
„Kaip bebūtų gaila, bet reikėtų kalbėti apie pačių mažiausių mergaičių rengimą. Ten yra padaroma klaidų. Teko susidurti su jaunomis krepšininkėmis, kurios į moterų krepšinį ateina neturėdamos kai kurių pradmenų. Naujame lygyje su jomis turėtum žengti tolyn, o tenka grįžti atgal ir mokyti elementarių dalykų. Taip neturėtų būti. Tačiau negaliu sakyti, kad visos merginos ateina neparengtos. Beje, tokių atvejų pasitaikydavo ir dirbant su vyrais“, — dėstė T. Stankevičius.
Kalbėdamas apie Lietuvos moterų krepšinio lygio kėlimo galimybes treneris pažymėjo, kad reikalingas didesnis masiškumas. Talentingų berniukų surasti daug lengviau, kai į treniruotes jų ateina tūkstančiai. Moterų krepšinyje padėtis visai kitokia, nes jaunos mergaitės turi kitus prioritetus.
„Kibirkštis-Tichė-IKI“ sezoną pradėjo nelabai sėkmingai. Vėlai suburtai ekipai reikėjo laiko įsibėgėti. Tačiau po mėnesio pasipylė pergalės, ir komanda iš LMKL turnyro lentelės dugno pakilo į pirmaujančiųjų gretas.
„Išsikėlėme sau tikslą užsikabinti kokios nors spalvos medalius. Iš pradžių tai atrodė sunkiai pasiekiama, tačiau įsibėgėjome, ir dabar tikslas atrodo įgyvendinamas. Pirmam sezonui tokie rezultatai būtų geri, o vėliau žiūrėsime“, — planavo „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiasis treneris.
Nebūti dugne
A. Kačerauskas prie „Rūtos“ vairo stojo gruodžio viduryje. Jis vadovavimą komandai perėmė iš Birutės Dominauskaitės, kuriai suderinti žaidėjos ir trenerės pareigas buvo per sunku.
Naujasis „Rūtos“ strategas pažymėjo, kad prieš keletą metų ir pats galvojo apie darbą su merginomis.
„Buvo kilusi mintis sporto mokykloje surinkti mergaičių grupę, bet jos tada neįgyvendinau. Gal ta mintis vis dėlto nebuvo atsitiktinė? — svarstė A. Kačerauskas. — Daug laiko apmąstymams dėl darbo „Rūtoje“ neturėjau. Paskambino, pakvietė pasikalbėti, pažiūrėti porą rungtynių. Pasikalbėjome ir sutikau.“
Treneris teigė, kad Šiauliuose iki šiol daugiausia dirbo su jaunuoliais, ne su suaugusiųjų ekipomis, todėl prisiderinti prie moterų komandos jam lengviau.
„Berniukų ir moterų krepšinis kažkiek panašus. Ir žaidžiame toje pačioje salėje. Tik kamuolio dydis skiriasi“, — teigė šiaulietis.
A. Kačerausko debiutas naujose pareigose įvyko ekstremaliomis sąlygomis. Šiaulietės tuomet išvykoje susitiko su Eurolygoje rungtyniaujančiomis „VIČI-Aistėmis“.
„Pirmąsias rungtynes teko žaisti su labai stipria komanda. Net nustebau, kad moterys gali taip gerai žaisti“, — prisiminė „Rūtos“ strategas.
Vis dėlto treneris tvirtino, kad dirbti su moterimis jam labai įdomu.
„Čia yra kitokia psichologija, reikia prisitaikyti. Apsižiūrėjimo pradžia jau buvo, bet procesas dar tebevyksta. Krepšinyje dirbu daug metų, žinau, kaip reikia paskirstyti krūvį, tačiau stengiuosi vis tiek pasitarti su B. Dominauskaite, kita asistente Ieva Songailiene. Taip gali greičiau priimti sprendimą“, — dėstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie moterų krepšinio lygio kėlimą treneris taip pat akcentavo masiškumo didinimą: „Viskas prasideda nuo mažų mergaičių. Nežinau, ar nesugebame privilioti, ar sąlygos netinka. Reikėtų jas labiau sudominti krepšiniu, kad nepabėgtų į šokius, meną.“
„Rūtos“ treneris teigė, kad nuversti kalnų su komanda nesitiki.
„Norisi nebūti paskutinėje vietoje, rimčiau priešintis varžovėms. Ne paslaptis, kad komandų pajėgumas lygoje skiriasi, turime 4–5 profesionalias ekipas. Jei jos sugeba susigrąžinti Gintarę Petronytę, tai ir biudžetai, matyt, žymiai skiriasi. Bandau keisti mūsų komandos gynybą, puolimą, įvesti tam tikrų naujovių, kad nebūtų nukirsta tai, kas jau buvo nuveikta. Matysime, kaip mums seksis“, — užbaigė A. Kačerauskas.
Nors Lietuvoje ir visame pasaulyje baleto spektakliai sutraukia pilnas sales žiūrovų, bet baleto artisto profesija yra neįprasta, paslaptinga. Ypač mažai žinome apie baletą šokančius vyrus. Baleto šokėjas Evaldas Bielinis (27) pasakoja apie šią egzotika tapusią specialybę tiek iš scenos, tiek iš užkulisių pusės.
Papasakok, kaip tapai šios retos profesijos atstovu – baleto šokėju.
Nuo mažumės lankiau gimnastiką, vėliau pramoginius šokius. Deja, pastarasis užsiėmimas reikalavo labai daug finansinių išlaidų, todėl, kai baigiau pradinę mokyklą, tėvai nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto atranką. Išlaikęs stojamąjį egzaminą, ten baigiau ir vidurinio ugdymo mokymosi programą, ir baleto klasę.
Kaip atsidūrei Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Taip jau susiklostė, kad buvau pradėjęs šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, bet nusprendžiau išbandyti savo jėgas Helsinkyje. Pabandžiau ir mane ten paliko. Suomijos operos ir baleto teatre jau šoku 8-ąjį sezoną.
Tavęs paklausius atrodo, kad labai lengvai tapai baleto šokėju: be didelių sunkumų pabaigei M. K. Čiurlionio menų mokyklą, jau daug metų dirbi profesionaliu baleto artistu Suomijos nacionaliniame teatre. Deja, dažnai tenka girdėti, kad daugeliui baletas lieka tik neišsipildžiusi svajonė…
Kiekvienais metais Lietuvoje baleto klasę baigia iki 10 žmonių, iš jų berniukų 1–2. Iš tų 10 šokėjų pagal profesiją šoka vos vienas kitas. Dažniausiai iš baleto išeinama savo noru. Vieni supranta pasirinkę ne tą gyvenimo kelią ir puikiai save realizuoja kitose srityse. Kiti per daug nenutolsta nuo šokio: mokina šokti vaikus, šoka įvairiose trupėse ir pan. Dar kiti profesionaliais šokėjais negali būti dėl silpnos sveikatos.
Ar sunku rasti darbą baleto šokėjui – vyrui? Turbūt konkurencija tarp moterų yra didesnė?
Užsienio šalyse konkurencija yra labai didelė tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Nors mūsų M. K. Čiurlionio menų mokykla paruošia stiprius šokėjus, bet tėvai nenoriai leidžia vaikus, o ypač berniukus, į baletą. Kitose šalyse menų mokyklas baigia gerokai daugiau šokėjų, tarp jų ir vyrų.
Matyt, viena iš daugelio priežasčių kodėl tėvai nenoriai leidžia savo vaikus į baletą yra ta, kad Lietuvoje menininkai, tarp jų ir baleto šokėjai, mažai uždirba. Kaip baleto šokėjai uždirba Suomijoje? Beje, ar balete skiriasi vyrų ir moterų atlyginimai?
Suomijoje baleto šokėjų algos nėra ypatingai didelės, gauname vidutinį atlyginimą. Jį gaunant galima normaliai gyventi: ir paišlaidauti, ir pasitaupyti. Moterų ir vyrų algos yra vienodos, bet kuo ilgiau teatre dirbama, kuo aukštesnis šokėjo statusas (t. y. solistai, demisolistai uždirba daugiausiai), tuo ir alga didesnė. Taip pat gauname priedus už spektaklius – kuo daugiau spektaklių per mėnesį sušoki, tuo didesnį priedą gauni.
Kokios reakcijos sulauki, kai nepažįstamiems žmonėms pasakai savo profesiją? Ar skiriasi lietuvių ir suomių požiūris į vyrus, šokančius baletą?
Lietuvoje nepažįstamiems žmonėms, užsiminus apie tai kuo užsiimu gyvenime, dažnas lieka abejingas arba priešingai – pasimeta, nebeturi ką pasakyti. Daugelis nėra matę baleto spektaklių, todėl lietuviai ne retai paklausia, ar nėra sunku šokti ant pirštų galų. Tenka atsakyti, kad tik moterys šoka ant pirštų galų, o vyrai ant puspirščių. Suomio reakcija būna kitokia – dažniausiai ima visko klausinėti, pasigiria, kad matė vieną ar kitą spektaklį. Galima įdomiai padiskutuoti apie baletą.
Gatvėje vyrą, kuris yra baleto šokėjas, galima atpažinti iš grakščios eisenos, atletiško kūno sudėjimo. O ką gali pasakyti apie baleto šokėjų būdo savybes?
Labai svarbu būti ištvermingam, valingam ir užsispyrusiam. Dirbant būtina jausti saiką, kad nepersitemptum, nes to pasekmė – įvairios traumos. Baleto šokėjui ne mažiau svarbus yra ir komunikabilumas, mokėjimas elgtis kritinėse situacijoje. Mūsų kolektyvą sudaro šokėjai iš viso pasaulio nuo 18 iki 44 metų, todėl dėl kultūrinių skirtumų, nevienodos patirties lengvai gali kilti nesutarimų, konfliktų. Visgi su kolegomis ne tik dirbame, bet dažniausiai kartu praleidžiame ir laisvalaikį.
Kad ir kaip būtų, visuomenę valdo stereotipai. Vienas iš jų, kad baletas nevyriška profesija. Ką apie tai manai tu? Ar po darbo prireikus imiesi kokių nors fizinės jėgos reikalaujančių darbų?
Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus, nuo ryto iki vakaro sėdinčius biure prie kompiuterio ekrano (juokiasi). Į baletą galima žiūrėti ne tik iš meninės, bet ir iš sportinės pusės. Žiūrovai, matydami spektaklį, dažnai neįsivaizduoja kiek reikia įdėti fizinių jėgų, pastangų norint pasiekti scenoje matomą rezultatą. Sutinku, kad baleto šokėjams griežtai draudžiamas ekstremalus sportas, patariama nenešioti didelių svorių, netgi namų apyvokos darbus reikia daryti labai atsargiai arba išvis jų vengti. Kita vertus, daug kas priklauso nuo šokėjo būdo savybių. Juk negali sėdėti rankas sudėjus ir laukti kol kažkas perstumdys baldus, nupjaus žolę ar išplaus grindis. Kaip jau minėjau, viską reikia daryti su saiku, žinoti savo galimybes.
O kaip meilės reikalai? Susidaro įspūdis, kad moteriai draugauti su baleto šokėju nėra lengva. Jau vien dėl to, kad vyrui turėtų būti sunku kovoti su savo prigimtimi kiekvieną dieną matant krūvą dailių, pusnuogių moterų.
Kitos profesijos vyrui, atėjusiam į repeticiją, gali kilti tokių minčių, bet tai mūsų darbo kasdienybė. Darbo metu galvoji, kaip geriau sušokti, bandai įsiminti vieną ar kitą judesį. Į moterį žiūri tik kaip į šokio partnerę. Visgi dažnai šokant poroje su tuo pačiu partneriu, matant jį kiekvieną dieną, kartais užsimezga romantiški santykiai. Suomijos teatre iš 75 baleto trupėje esančių žmonių yra apie 10 porų. Kita vertus, gyvenimo partnerį matyti 24 val. per parą ir dirbti vienodą darbą kai kuriems tampa per dideliu išbandymu. Todėl didžioji dalis šokėjų drauges susiranda ne iš baleto pasaulio.
Pabaigai norėčiau paklausti: žiūrovas per baleto spektaklį scenoje mato tobulą vaizdą, nukeliantį į nežemišką judesių, mimikos ir muzikos pasaulį, bet ar per spektaklius nenutinka kokių nors gyvenimiškų kuriozinių situacijų, kurių žiūrovas nepamato?
Stengiamės, kad taip nenutiktų, bet būna visko. Tarkim sumaišai ar pamiršti kokį judesį ir pradedi šokti nesąmones. Tokiu atveju šalia šokantiems šokėjams pradeda imti juokas ir būna sunku neparodyti savo emocijų. Arba nutinka, jog ne ten atsistoji. Žiūrovai to nepastebi, bet mes patys ir spektaklius stebintys baletmeisteriai visada pastebime tokias klaidas. Yra buvę, kad orkestras pradėjo groti greičiau, o mes nespėjome šokti pagal muziką. Man yra buvę, jog nespėjau į spektaklį, nes Vilniuje atšaukė mano skrydį dėl prastų oro sąlygų. Taip pat esu šokęs, sirgdamas Roto virusu.
Aušra Trasauskaitė
Kokios gi moterys ir vyrai pietų pertraukas darbe ir vakarus namuose leidžia sėdėdami pažinčių svetainėse? Nuolat skubantys, šiuolaikiški ar tiesiog norintys „pažaisti“?
„Ką daryti, kad jis paskambintų dar kartą?“, – nemeluokite, tokį jausmą išgyvenusios esame visos. Ir, ar tikrai mums patariančias močiutes galime laikyti senamadiškomis. Kai kas niekada nesikeičia, pavyzdžiui, vyrų ir moterų santykiai. Įsitikinkite pačios.