Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/10974/atviras-ratas-uzdaras-masems-interviu/

Data: 2012-12-07, 13:19

„Atviras ratas“ uždaras masėms? (interviu)

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

Skubant į interviu su „Atviro rato“ aktoriais, vis sukosi mintis: ar tikrai teatras ir masinis populiariumas gali žygiuoti drauge? Ar šie jauni, talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, kartu su režisieriumi bei jų kurso vadovu Aidu Giniočiu 2006-aisias įkūrę savo teatro laboratoriją, tikrai yra pakeliui į „mainstream‘ą“? O gal priešingai, jiems, nors jau spėjusiems surasti savo žiūrovą ir netgi įtvirtinusiems naują teatro epitetą „atviraratiška“, „mainstream‘as“ skamba beveik kaip keiksmažodis?

„Truputį susinervinome, kai sužinojome, apie ką šnekėsime“, – nors su šypsena, tačiau mano abejones patvirtino trys „atviratiečiai“: Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis ir Benita  Vasauskaitė, su kuriais susitikome iš karto po jų spektaklio ne tik vaikams „Senelės pasaka“ (beje, apdovanoto „Auksiniu scenos kryžiumi“).

Užbėgant įvykiams už akių, privalu pastebėti, kad karščiausia diskusija virė būtent tuomet, kai pokalbis pakrypo apie populiarumą, teatro ir masių santykį bei televizijos sukurtas žvaigždes. Taigi, jūsų dėmesiui – įdomiausi interviu momentai su, kaip jie patys pastebėjo, šiek tiek pankuojančiais aktoriais, kurie nėra tiesiog linksma „chebrytė“, o žmonės, siekiantys bendro tikslo – atverti teatro ratą žiūrovui.

Apie aktorystę...

Kodėl aktorystė? Juk turbūt kiekvienas turite kitų talentų, gabumų...

Benita: Sunku atsakyti, aš asmeniškai aktorystę pasirinkau ne tada, kai nuėjau į stojamuosius egzaminus, o kai buvau jau kokiame trečiame kurse. Tada pradėjau suprasti, kas tai per profesija,  koks tai yra gyvenimo būdas. Man teatro pasaulis atrodė paslaptingas, traukiantis. Vėliau, studijuojant, suvokiau, kad noriu toliau tai plėtoti, gilintis į šią sritį, kurti.

Justas: Aš pats ketverius metus studijavau transporto inžineriją. Kai jau reikėjo gintis bakalauro darbą, supratau, kad už antrą aukštąjį reikės mokėti, todėl nusprendžiau nepasiimti diplomo ir perstojau čia – tiesiai į antrą kursą.

Vytautas: Mano aplinkoje teatro buvo mažai, bet jis kažkodėl patraukė: ieškojau teisybės, į kurią gilinasi teatras. Studijuodamas, kaip vadinu, buvau „aktorinio embriono“ stadijoje. Tačiau kartą, pajutęs vaidybos džiaugsmą, supratau, kad mane tai „veža.. Pradėjęs dirbti teatre, suvokiau kad tai yra mano gyvenimo būdas.


Ar nepatyrėte aplinkinių spaudimo, tokio kaip „aktorystė nėra specialybė, iš jos duonos nevalgysi“?

Benita: Daug su tuo teko susidurti ir dabar dar tenka, tiesiog mažiau į tai reaguoju.

Vytautas: Man to nebuvo – tėvai, matyt, jau buvo susitaikę, kad neturėsiu jokios apčiuopiamos specialybės.

Justas: Mano gimtuosiuose Druskininkuose paaiškinti, iš ko aktorius gyvena, yra gana sudėtinga. Na, bet kol kas išgyvename.


Ką reiškia būti aktoriumi? Kaip atrodo jūsų dienotvarkė? Juk spektakliai nevyksta kiekvieną dieną...

Vytautas: Aktorius turi lavinti savo protą, balsą, kūną. Aktorystė susideda ne tik iš spektaklių, bet ir namų darbų, saviruošos, savišvietos. Yra daug repeticijų – dažnai net kelių spektaklių vienu metu. Aš dar ir groju. Mano diena tikrai būna ilga, o jei dar vakare spektaklis, tuomet labai ilga. Mes neturime scenos darbininkų, tad daug ką darome patys: ir vairuojame, ir nešame dekoracijas...

Justas: Negaliu pasakyti, kad dirbu nuo 8 iki 5, bet, jei nerepetuoji, tai nereiškia, kad nedirbi. Kai išeini į sceną ir nulipi nuo jos, fiziškai yra labai aišku – spektaklis prasidėjo ir baigėsi. Kitas darbas tiesiog niekada nesibaigia, tas ir yra sunkiausia. Kartais sąmoningai stengiesi pailsėti, kur nors nukreipti mintis, tiesiog pabėgti.

Vytautas: Todėl ir sakome, kad tai – ne darbas, tai – gyvenimo būdas. Jeigu darbas, tai žiauriai neapsimoka, labai vargina, visiškai blogas darbas.

Justas: Kaip amžiną atilsį dėstytoja Loreta Mulevičiūtė sakė: „Didžiausiam priešui nelinkėčiau šios profesijos, jei jis jos nemėgsta.“ Man atrodo, kad didžiausias kankinimas yra kankinimas menu. Jei tu jo nemėgsti – bus labai sunku.

Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymus?

Justas: Aišku, jaudinamės, tik kitoks tas jaudulys negu pradžioje. Seniau buvo didesnė baimė, nepasitikėjimas, daugiau to nežinojimo: pavyks-nepavyks.

Benita: Yra sakoma: jeigu aktorius eina į sceną ir nebesijaudina, jam pats laikas baigti savo karjerą. Vadinasi, jam ne taip skauda, ne taip rūpi...

Vytautas: Aš tai vadinu atsakomybe. Juk ateini ne save parodyti (nors gal yra aktorių, kurie taip daro), spektaklis neturi būti ekshibicionistinis. Spektaklis yra tam, kad kažką pasakytum. Įsivaizduokim muzikantus, užlipusius ant scenos vien tam, kad parodytų, kaip gerai ir greitai jie išmoko groti, bet nenešančius jokios muzikinės minties. Niekas nematys prasmės jų klausyti, išskyrus atlikimo techniką vertinančius kolegas ar greičio konkurso komisiją.

Kaip patys minėjote, aktorystė susideda iš daugybės elementų. Kuri profesijos dalis jums maloniausia?

Benita: Tokių momentų yra ir repeticijose, kai visi pajunta, kad kažkas tokio atsitiko, ir spektaklių metu. Jauti ne tik savo partnerius, bet ir publiką.

Justas: Labai džiugina, kai spektaklio tema paliečia žiūrovą. Ne tada, kai žiūrovui juokinga ar liūdna, ar graudu, o kai jis irgi išgyvena kokį nors momentą kartu, kai gimsta kontaktas.

Vytautas: Darbas komandoje, kūrybinis ieškojimas ir atradimo džiaugsmas – tikras energijos užtaisas, narkotikas, kuris „veža“.

Ką tik pasirodėte keliems šimtams pradinukų. Kam sunkiau vaidinti: vaikams ar suaugusiesiems?

Visi choru: Vaikams!

Benita: Aš manau, kad vaidinti vaikams yra privilegija. Vaikas labai nuovokus: mato, ar tu nuoširdus, ar ne, pasiruošęs, ar ne. Psichologiškai turi būti labai atviras, pasiruošęs eiti su jais susitikti.

Visgi atrodo, kad suaugusį, jau daug ko mačiusį žmogų turėtų būti sunkiau pasiekti, nustebinti...

Justas: Suaugusiam žmogui gali kas nors nepatikti, jis gali ko nors nesuprasti, bet sakys: „Ai, čia menas...“

Benita: Jis gali šį tą praleisti pro ausis, bet vis tiek toliau žiūrės. Vaikas klauso kiekvieno žodžio: kai tu meluoji – jis nebežiūri. Jeigu jam nepatiks, jis pradės plepėti su savo draugu ir scenoje liksi vienas.

Vytautas minėjo, kad šiandien scenoje padarė klaidą. Ar kartais tenka susimauti?

Benita: Teatras yra gyvas dalykas. Mes vadinamės teatro laboratorija. Teatro laboratorijoje vieni eksperimentai pavyksta, kiti – nepavyksta. Bet... Čia klaidos gana skaudžios, bet jos yra labai vertingos – daug pasimokai. Jeigu spektaklis visada būtų vienodas, jis būtų negyvas. Reikia nebijoti suklysti. Klaidos baimės labai daug ką tarsi užrakina, apriboja laisvę. „Atvirame rate“ tikrai daug improvizuojama, turime daug taisyklių, kad improvizacija nesubyrėtų. Viena iš tų taisyklių: „Klaida yra ne klaida.“ Kai nebijai suklysti, gali drąsiau veikti, o suklydus, kūrybingai iš to išsisukti. Tokios akimirkos būna ypač gyvos.


Apie „Atvirą ratą“...

Nesistengiate šokiruoti, nežongliruojate garsiais vardais... Kas traukia publiką į jūsų spektaklius?

Vytautas: Neturime tikslo tik šokiruoti arba stebinti, arba išgarsėti, arba užsidirbti. Mūsų temos paprastai yra gana žmogiškos – gal tas ir traukia žiūrovą. Ateiti į teatrą ir išgirsti žmonių istorijas, ką nors šilto (nors šis žodis jau įgauna neigiamą atspalvį), kažką tikro, atviro.

Benita: Siekti šokiruoti, siekti pritraukti mases – tai tokie paviršutiniški, išoriniai siekiai. „Atviro rato“ spektaklis gali būti ir šokiruojantis, bet tai nebus tikslas, labiau – pasekmė. Mes visada einame ne į sceną, o į susitikimą su žiūrovu. Mes einame su juo kalbėtis ir be galo džiaugiamės, kai tas dialogas įvyksta. Kai žiūrovas mus išgirsta, mes suprantame, pajuntame. Tuomet sakome: „Štai, įvyko“. Tas „įvyko“ yra labai svarus.

Vytautas:  Jeigu mes kada pradėsime norėti šokiruoti, stebinti ar pritraukti, tai „Atviram ratui“ teks užsidaryti.

Jūsų teatro laboratorija vadinasi taip pat, kaip ir pirmasis jūsų „kūdikis“– autobiografinių improvizacijų spektaklis „Atviras ratas“. Jei neklystu, kadaise jis buvo jūsų baigiamasis darbas, o dabar tapo vizitine kortele...

Vytautas: Čia ilga istorija. Mūsų dėstytojas Aidas Giniotis antrame kurse pradėjo tokį aktorinio meistriškumo vystymo metodą – pasakojome tikras, savo išgyventas istorijas.

Benita: Mūsų mokytojas buvo ir Vladas Bagdonas – klasikinio teatro atstovas. Šalia Aidas Giniotis bandė su mumis dirbti eksperimentiniu būdu, o tai akademijoje nėra įprasta. Su vienu dėstytoju dirbdavome klasikiniu būdu, o su kitu susėsdavome į ratą ir atlikdavome režisieriaus Aido Giniočio pateiktas autobiografines užduotis. Pradžioje buvo labai keista: kodėl aš turiu apie save kalbėti? Mes visi nepažįstami, iš skirtingų miestų, skirtingos asmenybės, visai skirtingi žmonės...

Vytautas: Kodėl aš jai (rodo į Benitą) turiu pasakoti apie save? Ne!
Benita: Labai sunku perlipti tą barjerą. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol mes supratome, kad mūsų asmeninė patirtis gali būti labai gera medžiaga kūrybai, personažams, istorijoms – iš to susilipdė visas spektaklis.

Vytautas: Šalutinis efektas, kuris atsirado mums besipasakojant „Atvirame rate“ – mes pradėjome vienas kitą labiau suprasti, tapome žymiai atviresni, sulipome į savotišką komandą.

Benita: Esame dėkingi Aidui Giniočiui, kad jis įžvelgė mumyse komandą, pastebėjo, kad šie žmonės skamba, dera kartu.Taip ir liko. Spektaklis „Atviras ratas – autobiografinės improvizacijos“ ir yra mūsų vėliava, mūsų parašas, lakmuso popierėlis. Būna, žmonės apie kitus mūsų spektaklius sako – jame yra kažkas „atviraratiško“. Turbūt tai – ta išeities pozicija, kuri vienija mūsų spektaklius: aš einu atvirai kalbėti, kaip mūsų interneto puslapyje parašyta: „Per save – apie kitus“.

Justas: „Atviras ratas“ plėtoja teatro laboratorijos kūrybinį principą. Kiekvienas mūsų aktorius nėra tik vaidmens atlikėjas: mes ir dramaturgijos ieškotojai, režisieriai, kompozitoriai. Spektaklis „Atviras ratas“ buvo pirmasis bendras kūrybinis procesas, buvo užsikabinta už šiaudo, po to reikėjo tik jo nepaleisti.

Turbūt šis „šiaudas“ taip ir liko brangiausias bendro darbo rezultatas...

Benita: Labai sunku pasakyti: kiekvienas spektaklis yra mūsų visų vaikas. Mano močiutė sakydavo: „Kurį rankos pirštą pjautum – vis tiek vienodai skaudės“.

Prisimenant „Atviro rato“ pradžią ir matant šiandieną, kas pasikeitė?

Justas: Daug kas keitėsi: pradedant nuo scenų, kuriose vaidinome ir vaidiname dabar, patys keitėmės, keitėsi materialūs dalykai  (pvz.: teatro transportas, techninė bazė...). Man atrodo, kad pats svarbiausias dalykas, kaip mes ir patys sau įvardijame, yra teatro kūrimas čia ir dabar. Specialiai nekuriame kažko „atviraratiško“ (beje, šį žodį išgirdau iš kitų). „Atviras ratas“ yra kūrybinė erdvė, kur mes galime ieškoti, rasti, vystyti. Man atrodo, labai gerai, kad išlaikėme tą „čia ir dabar“.

Vytautas: Kitas mūsų spektaklis gali būti ir visai „neatviraratiškas“. Mes nesilaikysime įsikibę to principo, jei jis mus slėgs ar ko nors neleis.

„Atviras ratas“ yra didelė dalis jūsų gyvenimo. Ar nepabosta tiek daug laiko gyventi su tais pačiais žmonėmis? Neatsiranda trinties, nesutarimų?

Justas: Kai būna pats sezono įkarštis, matai tuos pačius žmones kiekvieną dieną, tiesiog automatiškai jauti, kad vienas nuo kito turime pailsėti. Tai yra ir palaima, ir prakeikimas.

Vytautas: Būna, pasidaro kažkokio žmogaus per daug, būna, pasidaro tavęs per daug. Bet mes gi nestovime vietoje: keičiamės, augame arba degraduojame. Vienas tikrai geras dalykas – vienas kitą stebinti. Ne dėl to, kad kažkas stengiasi tave šokiruoti, tiesiog natūraliai stebina, kūrybiškai. Nerealu stebėti žmogų, kuris šalia keičiasi, auga – tas džiugiausia.

Justas: Smagu, kad dar galime nustebinti. Štai, Vytautas išleido muzikinį garso takelį. Pažįstu žmogų tiek metų, žinau, kad muzikai jis labai gabus, bet mane asmeniškai tai labai nustebino. Atrodo, pažįsti žmogų labai gerai, bet palieki erdvę: „Aš žinau, bet aš tavęs neįrėminu, stengiuosi neįrėminti.“

Vytautas: Patiko Aido Giniočio posakis: „Neskubėkite dėti vienas kitam etikečių.“ Tu man atsibodai – tekšt etiketė. Juolab, kad mūsų yra ne du, gali pasirinkti kitą žmogų, pailsėti.

Susidaro įspūdis, kad veikiate panašiu į šeimos principu...

Vytautas: Jei parašysi, kad esame kaip šeima, skambės idiotiškai...
 
Benita: Nesame kaip sekta ar komuna, ar „geriečiai“ broliai ir seserys. Bet tiesa, kad jaučiamės artimesni negu tiesiog bendradarbiai.

Justas: Mes esame komanda, kuri dirba teatrinėje erdvėje, žmonės, kurie turi bendrų tikslų. Panašiai kaip krepšinyje: yra komandos, sezonai, visi siekia bendrų komandinių tikslų.

Vytautas: Futbolininkas Messi nėra tas, kuris įmuša daugiausia įvarčių, bet jis padaro daugybę rezultatyvių perdavimų. Jo komanda eina į priekį. Būti tokiu messiu, manau, yra labai šaunu ir talentinga.

Benita: Mes laikomės kartu ne todėl, kad mes labai „faini“ ir vienas kitą labai mylime, o dėl to, kad mus sieja bendros idėjos, bendri tikslai, bendra mokykla. Mūsų režisierius kadaise yra pasakęs, kad kaip asmenybės esame tokie skirtingi, jog tikriausiai, susiklosčius kitoms aplinkybėms, susitikę gyvenime tarpusavyje nebendrautume. Kol turėsime bendrų tikslų, tol laikysimės kartu.

Justas: Pagalvojau, jei nebūtų spektaklių ar bendrų projektų, kiek laiko praeitų, kol paskambinčiau Vytautui. Ne dėl to, kad nemėgčiau, tiesiog...

Vytautas: Žodžiu, mes nesame tiesiog linksma „chebrytė“. Ne tie, kurie tik džiaugiasi, kad yra kartu, ir nieko iš to nedaro.

Jei nebūtų „Atviro rato“, vis tiek eitumėte panašia kryptimi?

Vytautas: Kadangi esame skirtingi žmonės su skirtingomis savybėmis, galimybėmis, talentais, manau, kad kai kurie būtų aktoriai teatre, kiti – kine, gal kas nors būtų televizijoje, kas nors dirbtų Anglijoje ar Norvegijoje, dar kas nors filmuotų ar bare gamintų kokteilius.

Apie „mainstream'ą“...

Neskubate į televiziją, šokių projektus... Taip, gal šiek tiek tai ir kirstųsi su jūsų principais, bet ar blogai, jei daugiau žmonių apie jus išgirstų, sužinotų, jus pamatytų?

Vytautas: Tokia ir esmė: „Gal šiek tiek tai ir kirstųsi su jūsų principais“... Jei man tektų rinktis, dirbčiau kitą normalų, gerai apmokamą darbą. Geriau dirbsiu vairuotoju, negu save kišiu į kokį nors kvailą, buką šou. Kažką, kas man kels vidinę priešpriešą.
 
Benita: Televizija iš esmės nėra blogis. Yra puikių, gerų laidų, yra tokių, kur „Atviras ratas“ galėtų dalyvauti, kurti, vesti, kaip nors kitaip prisidėti. Šokių projektai gal ne mums, yra aktorių, kurie renkasi tokį kelią, tai – asmeniniai žmonių sprendimai. Mums veiklos tikrai užtenka, neieškome kažko dirbtinio.

Vytautas: Čia truputį toks „pankizmas“... Televizijos, populiarumo, masinio žinomumo požiūriu, mes esame šiek tiek „underground'as“, alternatyva, opozicija.

Justas: Ne vieną mūsų yra kvietę filmuotis seriale, laidose. Kol aš galiu, tikrai nenoriu eiti ten, kur man neįdomu. Televizijos serialas – nieko blogo. Netgi labai gerai, tik kol kas ne pas mus.

Benita: Kartais norėtųsi, kad žmonės truputį mažiau žiūrėtų televizijos ir daugiau lankytųsi teatre.

Jeigu vieną dieną atsikeltumėte be galo populiarūs, visų atpažįstami gatvėse... Galvotumėte, kad atsitiko kas nors blogo ar gero?

Vytautas: Na, kartais būna: sustabdo gatvėje ir padėkoja už spektaklį. Prisimenu, priėjo toks pankas, sako: „Ačiū, gerai varot“. Arba pardavėja parduotuvėje užkalbina, padėkoja. Žinoma, malonu.

Benita: Lietuviai turbūt kuklesnė tauta. Jeigu žmogus išdrįsta prieiti ir pasakyti: „Ačiū, man labai patiko jūsų spektaklis“, tai jau yra drąsu ir malonu. Smagu, kad kuo daugiau žmonių ateitų į teatrą, kad jie iš tikrųjų juo domėtųsi.

Vytautas: Nežinia, jeigu visi taip eitų, gal tai ir vargintų: „Benita, jūs puikiai vaidinote, jūsų fantastiški vaidmenys! Man širdį tiesiog spaudžia, kaip jūs atlikote šią rolę, o tas vaidmuo... Aš tiesiog virstu iš kojų...“.

Justas: Teatras tam tikra prasme yra intymesnė forma: gyvas žiūrovas bendrauja su gyvu aktoriumi. Kai žmogus išpopuliarėja per televiziją, jis tiesiog tampa žinomas, atpažįstamas veidas...

Benita: Tuomet apie jį kuriama kažkokia aureolė, pusę tos informacijos yra visai ne tai, kas yra tas žmogus.

Vytautas: Kartą, kai buvau kaime, močiutė manęs paklausė: „Vyteli, o kaip tau patinka ta (ir kažkoks vardas, pavardė man nežinomo žmogaus)? Nugi žvaigždė, dainininkė“. Taigi – jai gal devyniolika metų, ji niekada nesimokė muzikos mokykloje ir nepasižymėjo ypatingu talentu, bet ji yra žvaigždė dainininkė, o mano močiutė ją žino iš televizijos bei žurnalų.

Benita: Kalbi apie bulvarą. Toks žanras irgi turi teisę egzistuoti, yra žmonės, kuriems to reikia, kurie iš to gyvena. Tiesiog mes esame kūrėjai to kito žanro, mūsų ambicija yra skleisti ir ugdyti būtent teatro meno šaką bei kuo daugiau žmonių tuo užkrėsti.

Tai visgi nemanote, kad tai, kas tinka masėms, netinka niekam?

Vytautas: Tikrai nebūtinai. Va, daug kas nešioja „Converse“ batus, bet labai mažai kas žino, kad ta įmonė įkurta 1908 metais kaip žieminių batų su guminiais padais firma. Guminiai padai tiesiog nepraleisdavo drėgmės kaip odiniai...

Benita: Kiek tu daug žinai apie avalynę! (juokiasi)

Vytautas: ...krepšininkas Chuck Tayloras buvo jų ambasadoriumi, kai JAV rinktinė tapo pasaulio čempione – jie avėjo tuos „All Star“ batelius, kurie po to pasidarė labai madingi. Jie tapo labai populiarūs, bet žmonės nelabai ką apie juos žino – taip ir „undergroundiniai“ dalykai dėl kokių nors priežasčių tampa labai populiarūs, dėl kažko, nesvarbu. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Blogai yra tik etiketės vaikymasis, nes tai įkalina tavo protą.

Benita: Dėl „mainstream'o“... Niekada jo netyrinėjau, nežinau, ar dalykas masėms yra gerai, ar blogai. O kiek yra ta masė? Dabar spektaklyje „Senelės pasaka“ buvo keli šimtai vaikų – tai masė ar ne?

Kai pamačiau tiek klegančių vaikų, niekaip kitaip kaip „mase“ to ir nepavadinčiau...


Justas:  Kad teatras taptų „mainstream'u“... Kiek žmonių gali pamatyti spektaklį? Kiek kartų reiktų parodyti „Senelės pasaką“ trims šimtams žmonių, kad tai taptų taip pat populiaru kaip kas nors, per televiziją parodyta milijonui? Teatre yra daug daugiau nei tik vaizdas ir garsas, teatras yra daugiaplanis, paveikesnis nei televizija, bet jis tiesiog nelabai skirtas masėms. Į teatrą ateina sąmoningesnis, labiau apsisiprendęs žiūrovas – tam reikia didesnio impulso, daugiau pastangų nei įsijungti televizorių. Čia panašiai kaip žiūrėti filmą per televiziją ir žiūrėti filmą kino teatre. Teatras, mano galva, yra dar truputį giliau.

Reziumuojant: ar „Atviras ratas“ ir didžiulis populiarumas gali eiti kartu?

Justas: Tas populiarumas, jei ateis, ateis ne dėl to, kad mes jo sieksime. Jis gali ateiti dėl to, kad mes kažką darome. Pradžioje spektaklyje „Atviras ratas“ žiūrovų buvo mažiau nei aktorių, bet mes vis tiek tai tęsėme. Tuomet suveikia grandininė reakcija: žiūrovas pamatė kažką tikro, jam patiko, atėjo kitą kartą ir atvedė dar daugiau žmonių. Iš esmės nėra geresnės reklamos nei geras spektaklis. Stengiamės, kad mūsų spektaklis nebūtų toks „tiesiog teatras“ – tai yra kiekvienos dienos darbas. Pagrindinė užduotis yra ryšio su žiūrovu ieškojimas – šalia to eina ir populiarumas. O mes, „Atviro rato“ komanda, einame kartu, ne dėl to, kad esame draugai, o esame draugai dėl to, kad einame kartu.
 

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.