Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/11418/iliustratorius-be-remuku-interviu-foto/

Data: 2013-01-28, 13:00

Iliustratorius be rėmukų (interviu, foto)

Karolis Vyšniauskas
Nuotraukos ir iliustracijos: Strautniekas.lt5/5/Junior

Dirba su reklama, gyvena lofte, važinėja fiksu. Ant nosies – Hockney akiniai, ant stalo – Macbook'as, galvoje – dizainas. Atrodytų, eilinis miesto stileiva, tačiau čia ne tas atvejis, kai forma yra įdomesnė už turinį. Karolis Strautniekas – jau daug padaręs ir ne mažiau padarysiantis naujosios kartos iliustratorius, savo piešinius panaudojantis tiek bankų reklamoms, tiek LDK istorijai iliustruoti. Reklamos kūrėjų autoritetai AdsOfTheWorld.com Strautnieko darbais dalijosi jau du kartus, Behance kuratoriai – tiek pat. 

Tik interviu duoti jis nemėgsta. „Kol kas esu davęs tik vieną, ir labai nepatiko. Jaučiu per didelę atsakomybę, kai žinau, kad kas nors skaitys tai, ką kalbu“, – varžosi jis. „Tiesiog atsipalaiduok“, – patariu.

 
Karoli, labas, aš irgi Karolis, tik ne taip gražiai piešiu. Kadangi dar niekam to nepasakojai, greitai perbėk savo kelią iki to, kas esi dabar. Tradicinė istorija – talentingas nuo vaikystės, tada dailės mokykla, vėliau akademija? Ar kas nors įdomesnio?

Galbūt įdomu tai, kad ilgą laiką sportavau. Užsiėmiau lengvąja atletika – greitai bėgdavau, laimėdavau daug visokių rungčių. Po to beveik profesionaliai žaidžiau stalo tenisą. Tačiau kažkada pradėjau piešti ir užsikabinau. Supratau, kad noriu daryti būtent tai, atsisakiau sporto. Dailės mokyklos nelankiau, bet ruošdamasis studijoms VDA (Vilniaus dailės akademijoje – K. V.) mokiausi akademinio piešimo pas įvairius dėstytojus.
 
Labai daug laiko skyriau ir individualiam piešimui. Eidavau į viešąsias vietas – stotį, paštą. Pridariau milžinišką kiekį žmonių eskizų ir taip treniravausi. Galiausiai įstojau į VDA, baigiau klasikinę grafiką, iliustracijos specialybę.
 
Kur ir ką šiuo metu dirbi?
 
Pradėjau dirbti TAPE grafinio dizaino ir animacijos studijoje Vilniuje, bet vykdau ir freelance užsakymus, taip pat savo asmeninius projektus. Esu iliustratorius: paišau, lipdau, kartais gaunu nestandartinių užsakymų, pavyzdžiui, sukurti stop-motion animaciją. Neseniai teko art-directinti vieną klipuką – 20 sekundžių karpinių animaciją, kuriai reikėjo ieškoti iliustracijų stilistikos, viską pačiam pjaustyti, karpyti ir judinti, taip pat prižiūrėti visą klipą: rinkti filmavimo vietą, aktorius, siūlyti interjerą. Nauja patirtis, visai įdomu.

 
Kas tavo darbų užsakovai?
 
Daugiausia dirbame su reklamos agentūromis, o jų klientai, kurie mūsų darbus naudoja, – „Švyturys“, „Akropolis“, „Coffee Inn“, „Swedbank“ ir daug kitų. Didelės įmonės. Mažesnių užsakymų stengiamės neimti, nebent žinome, kad galėsime viską fainai padaryti – taip, kaip patiems patinka.
 
Ar užsakovai įnoringi?
 
Dirbant studijoje, reikia pereiti tiek užsakovų, tiek reklamos agentūrų filtrus. Kartais turi daug nusižeminti. Dėl to kūrinys praranda dalį kokybės. Užsakovai visada nori dar kokių trijų papildomų logotipų, pasikartojančių šūkių, kokio nors paaiškinamojo teksto. Visa tai žlugdo maketą, subyra darbo harmonija.
 
Kodėl taip elgiamasi? Manoma, kad publika dizainerių pasiūlyto varianto nesupras?
 
Marketingo specialistai dažnai turi savo nuomonę apie vizualiuosius dalykus. Vyrauja požiūris, kad žiūrovas yra bukas. Aš manau, kad jis toks nėra.

 
Kai vaikštai gatvėmis, kai atsiverti žurnalą, įsijungi televiziją – kokią bendrą vizualumo kokybę matai?
 
Triukšmas. Labai daug triukšmo. Dažnai pasipiktini pamatęs kokį nors plakatą dėl jo tipografijos ar piešinių nemokšiškumo. Bet viskas juda į gerąją pusę. Naujoji karta pamažu išstumia senojo kirpimo žmonių požiūrius.
 
Pavyzdžiui, kokius?
 
Nuo seno vyrauja požiūris, kad jei dizaino elementų yra mažai, tai dizaineris neišliejo prakaito. Klientas galvoja taip: aš už reklamą moku didelius pinigus, dėl to noriu matyti, kad dizaineris dirba. Taip atsiranda daug nereikalingų tekstų, perspaustų vizualų.
 
Jaunoji karta mano, kad viskas turėtų būti priešingai: dizainerio siekiamybė turėtų būti atsisakyti visų nereikalingų triukšmų ir objektų. Viskas turėtų būti kuo švariau, visko kuo mažiau. O norint padaryti, kad dizainas būtų švarus, reikia išlieti labai daug prakaito. Tik daug kas to dar nesupranta.

 
Nuo seno Lietuvoje užsilikę ir daugiau neįkvepiančio mąstymo. Pavyzdžiui: a) su menu pražūsi, b) jei esi vaikinas, gal geriau lik prie sporto, o ne piešk. Nesusidūrei su tuo?
 
Gal šiek tiek. Mokykloje, 12-oje klasėje, parašiau direktoriui prašymą, kad galėčiau mokytis eksternu – neiti į pamokas, ateiti tik į kontrolinius. Vietoj pamokų norėjau eiti į miestą eskizuoti. Klasiokai mane nurašė, nors ir juokais. Maždaug: „Na, įdomu, kaip tu išlaikysi egzaminus.“
 
Bet juk egzaminai nieko nereiškia! Svarbiausia susirasti dalyką, kuris tau patinka. Kai surandi, tuomet ir išsisuki, pats susikuri sau darbo vietą. Manau, kad šiandieniame pasaulyje tai yra paprasta. Internete mums pasiekiamos visos platformos, kuriose kiekvienas gali save pateikti kaip paslaugos teikėją. Jeigu ką nors darai gerai ir gerai jautiesi tai darydamas, viskas bus tvarkoje.
 
Toks optimistinis požiūris nėra populiarus, ypač kalbant apie kūrybines profesijas. Paprastai manoma, kad konkurencija yra didžiulė, o rinka – palyginti maža. Kaip pavyko prasimušti tau pačiam?
 
Galbūt man sekėsi, bet kartu ir labai daug dirbau. Paskutiniais metais akademijoje atsibodo daryti tik tai, ko reikėdavo studijoms, dėl to sugalvodavau savo projektų, sėdėdavau prie jų naktimis. Pateiki tuos darbus kažkam, kažkam jie patinka, kažkas tave kažkam rekomenduoja. Tokia grandinė įsisuka ir įtraukia.

 
Daug kam iš tavo bendraamžių darbas su dizainu, o ypač – reklama, prilygsta svajonės išsipildymui. Kiek toje idilėje yra tiesos?
 
Aha, visiems atrodo, kad jei dirbi su reklama, tuomet gyveni lofte, turi baltą stalą ir ant jo stovintį iMac'ą ar bent jau Macbook'ą. Mano atveju, tai yra tiesa (juokiasi). Bet aš galiu pasakyti tik tiek, kad laimės tai neprideda. Aišku, faina, kai žmonės į tavo darbą žiūri idiliškai, bet viduje vyksta ir daug negražių dalykų. Yra nuolatinė įtampa, visada daug nervų, visada turi eiti į kompromisus.
 
Nežinau, galbūt neįvertinu sąlygų, kurias turiu, bambu dėl smulkmenų. Bet grįžęs iš darbo galvoju: na, tai čia man kūl ar ne kūl? Ar norėčiau kokį mėnesį nieko nedaryti? Ką veikčiau, jei nepieščiau? Bet nieko kito nesugalvoji ir neri atgal į darbus. Po pusmečio išneri ir vėl galvoji – na, ką čia kitko padarius.
 
Aišku, kai tavo darbas patenka į kokį nors „Ads of the World“, labai džiaugiesi. Bet tai būna retai. Ir netgi nežinau, ar feedbackas iš dizaino puslapių tave daro laimingą. Reikės apie tai pagalvoti daugiau prisėdus prie savo Macbook'o lofte (juokiasi).

 
Šiame numeryje kalbame apie kartą Y – mūsų bendraamžius, kurių dalis po dešimtmečio kito valdys tas kompanijas, kurioms reklamas dabar kuri, bus ministrai ar universitetų rektoriai. Kaip manai, kas bus kitaip? Ar mūsų karta turi pakankamai polėkio, kad gimtų kas nors revoliucingo?
 
Jau dabar aplink matau labai daug talentingų žmonių, kurie užima įtakingas pozicijas. Pavyzdžiui, draugas, su kuriuo mes fanatiškai paišydavome studijų metu, kolegijoje dėsto piešimą. Kita draugė kuruoja galeriją ir t. t. Matau, kad jaunoji karta atranda savo vietą.
 
Bet, aišku, tai nėra lengva. Tarp daugelio pagyvenusių žmonių vyrauja požiūris, kad jaunimo negalima įsileisti, nes jie ateis ir padarys jovalą. Senoji karta yra desperatiškai įsikibusi savo pozicijų. Daug jaunų žmonių yra talentingesni ir turintys daugiau potencialo, bet jie jų neįsileidžia. Jauni žmonės mato tai, ir prisibijo. Jie nenori eikvoti jėgų kovai su vėjo malūnais.
 
Dėl to greitos revoliucijos nebus. Jei tu sukursi ką nors labai kitoniško, tave greitai nusodins, nes paprasčiausiai nesupras. Reikia, kad augimas vyktų mažais žingsniukais. Idealizmas, kad greitai kažką pakeisi, yra dingęs. Jauni žmonės mato, kad yra daug filtrų, kurie pristabdo.
 
Pavyzdžiui, padariau diplominį darbą – grafinę novelę, nupieštą pagal šešiametės pasakojimą. Jos stilistika yra posovietinė, moderni. Tema – emigracija, manau, aktuali. Teksto labai mažai – po sakinį viename atvarte.

(Novelė pavadinta „Dantukai, dantukai, dantukai“. Ją galite pamatyti čia)
 
Nė viena iš didžiųjų leidyklų nesutiko jos leisti. Jiems atrodė, kad žmonės nepirks, nes „teksto per mažai, stilistika keista“. Po pusmečio tos iliustracijos jau kabėjo Pavijoje, Italijoje. Reprezentavo jaunąją Lietuvos iliustraciją. Tai rodo, kad mums trūksta drąsos. Bijoma išsišokti.
 
Kita vertus, drąsios idėjos įmanomos ir Lietuvoje. Čia visi tupi kaip švilpikai. Jeigu vienas pakelia galvą, tai ir kiti pakelia. Bet retas kuris išdrįsta pakelti galvą pirmas, padaryti kažką ne pagal taisykles.

 
Kaip manai, kodėl? Ko bijoma?
 
Net nežinau. Gal apkalbų? Vilnius mažas, žmonės jautrūs. Visi vieni kitus pažįsta ir visi prisižiūri. Jei Vilnius būtų didmiestis su keliais milijonais žmonių, elgtumėmės kitaip. O dabar – prisigersi kur nors „Marse“ ir suprasi, kad tave matė visi tavo bendradarbiai, klasiokai ir klientas, su kuriuo reikia dirbti.
 
Na bet negi jie galvoja, kad iliustratoriai nesilinksmina? Kas blogo bare išgerti alaus?
 
Nieko blogo, dėl to galiausiai vis tiek vieni kitus matome šokančius ant baro. Bet yra tos nedrąsos. Kai kuri dizaino idėją, automatiškai galvoji, kad to nepriims, tą atmes. Galiausiai sulendama į tokius rėmukus. Taip sukuriamas „joks“ darbas, kuris nei kūrėjui patinka, nei klientui.
 
Dėl to manau, kad visgi reikia turėti drąsos ir daryti tai, kas visų pirma patinka tau. Tada pavyks įtikinti ir tuos žmones, kurie yra nedrąsūs. Nereikia sulįsti į rėmukus, o jei jau sulindai, – reikia juos plėsti.


K. Strautniekas: „Dizainerio siekiamybė turėtų būti atsisakyti visų nereikalingų triukšmų ir objektų. Viskas turėtų būti kuo švariau, visko kuo mažiau.“

 
Ar pats į tuos rėmukus irgi esi sulindęs?
 
Aišku, visuotinė baimė įtraukia. Bet aš dar nesu daręs nė vieno projekto, dėl kurio būtų reikėję išsižadėti savęs. Estetiką, kurią naudoju savo iliustracijose, laikau modernia ir stengiuosi ją išlaikyti. Jeigu gaunu užsakymą, kuriame manęs prašo daryti ne taip, kaip norėčiau, – atsisakau. Stengiuosi, kad užsakovai man leistų padaryti ką nors įdomesnio. Kad jie išdrįstų. O tada jiems tai patiks ir jie norės dar.
 
Taip buvo su diktatorių plakatais. Jokių panašių užsakymų nebuvau daręs. Tada padariau juos, jie pateko į „Luerzer's Archive“ – Vokietijoje kas ketvirtį išeinantį reklamos žurnalą. Staiga Lietuvoje visi pradėjo norėti, kad jiems daryčiau tokios stilistikos iliustracijas.
 
Kita vertus, niekas nenorėdavo nieko kito, net jei bandydavau pasiūlyti. Antrą kartą darydamas tokį pat darbą, nori ką nors padaryti kitaip, bet žmonės iš tavęs nori to paties. Tampi savo paties vergu. Tai šiek tiek gąsdina.

 
Vis dėlto savo ateitį sieji su Vilniumi?
 
Viskas yra pokyčiai. Aišku, norėtųsi išvažiuoti studijuoti kur nors kitur, padirbti užsienio studijoje. Bet Vilnius man labai patinka. Čia jauku. Juk ko man reikia? Man reikia sąlygų kurti, ir aš jas čia turiu. Kvaila eikvoti energiją, ieškoti čakrų atsivėrimo kažkur, kai mes visi turime geras sąlygas ką nors sukurti čia pat. Ir taip padaryti revoliuciją, apie kurią kalbėjome. Reikia tik noro ir motyvacijos.

Daugiau Karolio Strautnieko darbų – strautniekas.lt.
 

Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema KARTA Y, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo
Jei Klaipėda turi ateitį, Albertas - jos dalis
Kaip tu atrodysi, kai pasensi?
Vido Bareikio „neteatras“
Vaiva Grainytė: „Esu godi potyrių ir nuotykių“
Laužkis "Šventinio bankucheno"

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.