Maratonas žmogaus organizmą pastūmėja iki pačių jo galimybių ribų: kojos pavargsta, plaučiai dega, o širdis kelias valandas dirba maksimaliu pajėgumu. Daugelį metų toks krūvis kėlė nemalonų klausimą: ar 42 kilometrų bėgimas iš tikrųjų kenkia širdžiai?
Naujas, dešimt metų trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 152 mėgėjai maratono bėgikai, pateikia kol kas stipriausią atsakymą ir leidžia nuraminti nuogąstavimus. Mokslininkai vertino bėgikų širdies būklę prieš ir po varžybų, o vėliau sekė jų širdies sveikatą visą dešimtmetį.
Paaiškėjo, kad iškart po maratono dešinysis širdies skilvelis – kamera, pumpuojanti kraują į plaučius – trumpam susilpnina savo pumpavimo gebėjimą, tačiau per kelias dienas visiškai atsistato. Svarbiausia tai, kad per dešimties metų stebėjimo laikotarpį nebuvo rasta jokių ilgalaikio širdies funkcijos pažeidimo požymių.
Šis rezultatas labai svarbus, nes ankstesni tyrimai kėlė įtarimų, jog ištvermės sportas gali pažeisti širdį. Dalis susirūpinimo kilo dėl kraujo tyrimų, atliktų po ilgų ištvermės varžybų.
Po maratono daugeliui bėgikų kraujyje aptinkama padidėjęs troponino kiekis. Troponinas – tai medžiaga, išsiskirianti, kai širdies raumens ląstelės patiria didelę apkrovą.
Gydytojai įprastai naudoja troponino tyrimą diagnozuodami širdies smūgį. Todėl troponino padidėjimas po varžybų gali atrodyti grėsmingas ir kartais apsunkina sprendimą, ar žmogus patiria tikrąją medicininę būtinybę – širdies smūgį.
Kaip troponino rodikliai gali suklaidinti?
Labai svarbus kontekstas. Ligoninėje padidėjęs troponino kiekis visada vertinamas kartu su simptomais, kitais širdies funkcijos tyrimais ir vaizdiniais tyrimais. Po ilgų ištvermės varžybų troponino lygis dažnai padidėja net tada, kai nėra jokių užsikimšusių arterijų, širdies smūgio ar ilgalaikio širdies pažeidimo požymių.
Tyrimai rodo, kad daugeliui sveikų maratono bėgikų po varžybų troponino lygis viršija įprastą medicininę ribą, nors jų širdies echoskopija ir kiti tyrimai būna normalūs, o jokių širdies smūgio simptomų nepastebima.
Šis padidėjimas labiau atspindi laikiną širdies raumens ląstelių apkrovą, o ne nuolatinį pažeidimą. Širdies ultragarsiniai ir magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad šie pokyčiai paprastai susiję su trumpalaikiais širdies prisipildymo ar kraujo pumpavimo pakitimais, kurie pailsėjus išnyksta.
Ypač jautri atrodo dešinioji širdies pusė. Ji pumpuoja kraują per plaučius, kuriuose ilgalaikio krūvio metu smarkiai padidėja spaudimas. Ne vienas tyrimas parodė, kad iškart po ilgų varžybų dešinysis skilvelis laikinai padidėja ir tampa mažiau efektyvus, o vėliau grįžta į normalią būseną.
Naujas dešimtmetį trukęs tyrimas suteikia papildomos ramybės: tokie pasikartojantys trumpalaikiai širdies apkrovimai daugumai mėgėjų bėgikų neperauga į ilgalaikį pažeidimą. Per dešimt metų trunkančius maratonų bėgimus širdies sandara ir pumpavimo funkcija išliko normos ribose.
Vis dėlto tai nereiškia, kad ištvermės bėgimas visiškai be rizikos. Maratonas gali „atkabinti“ iki tol nediagnozuotas širdies ligas, ypač vainikinių arterijų pažeidimą.
Žiniasklaidoje aprašytas tragiškas atvejis Jungtinėje Karalystėje: 42 metų bėgikas, skundęsis krūtinės skausmu, iš pradžių buvo nuramintas, o vėliau mirė nuo širdies smūgio. Toje situacijoje problema nebuvo fizinio krūvio sukeltas troponino padidėjimas, bet neįvertinta pagrindinė vainikinių arterijų liga, kuri iš tikrųjų ir buvo rodiklių pakilimo priežastis.
Šis skirtumas labai svarbus. Krūtinės skausmo, dusulio ar sąmonės netekimo krūvio metu ar po jo negalima atmesti vien todėl, kad žmogus yra fiziškai gerai pasirengęs. Esant simptomams, padidėjęs troponino kiekis paprastai rodo visiškai kitokį procesą nei nepavojingi troponino šuoliai po maratono sveikam bėgikui.
Maratonų metu mirtys itin retos. Didelės apimties tyrimai rodo, kad tenka maždaug vienas mirties atvejis 100 000 bėgikų, o ši rizika ilgainiui dar sumažėjo, tobulėjant medicininei pagalbai varžybų metu.
Jei staigi širdies mirtis vis dėlto įvyksta, dažniausiai ji susijusi su iki tol nediagnozuota širdies liga, o ne su bėgimo metu atsiradusiu širdies pažeidimu.
Ypač didelio krūvio ištvermės sportas
Diskusijos dėl labai aukšto lygio ištvermės krūvio vis dar tęsiasi. Nors dauguma mėgėjų bėgikų ilgalaikės žalos nepatiria, kai kuriuose tyrimuose rasta širdies randėjimo, vadinamos fibrozės, požymių sportininkų, daugelį metų treniravusiųsi labai dideliais krūviais, širdyse.
Širdies magnetinio rezonanso tyrimai parodė, kad nemažai vyresnio amžiaus ištvermės sportininkų turi smulkių randų širdies raumenyje. Naujausiame Ventoux tyrime (pavadintame pagal vieną sunkiausių „Tour de France“ kalnų – Mont Ventoux) buvo tiriami 106 vyresni nei 50 metų vyrai – dviratininkai ir triatlonininkai.
Beveik pusei jų buvo aptikta randų, tuo tarpu tarp nesportuojančių dalyvių tai pasitaikė labai retai.
Šie randai siejami su didesne širdies ritmo sutrikimų rizika, įskaitant ir potencialiai mirtinus. Vis dėlto rimtos komplikacijos išlieka retos, o rezultatai tarp atskirų žmonių labai skiriasi. Tai rodo, kad didelę reikšmę turi genetika, treniruočių intensyvumas ir trukmė.
Apibendrinant, turimi duomenys rodo, kad daugumai mėgėjiškų maratonų bėgikų širdis labiau prisitaiko prie krūvio, nei nuo jo silpsta. Laikini pokyčiai po varžybų ir trumpalaikiai troponino šuoliai atspindi patirtą apkrovą, o ne sužalojimą.
Fizinė forma nereiškia, kad žmogus negali susirgti širdies liga, o laboratorinių tyrimų rezultatai įgauna prasmę tik vertinant juos kartu su simptomais ir išsamia medicinine apžiūra. Maratonininko širdis stipri, tačiau jai vis tiek reikia atidaus vertinimo.
Daugumai mėgėjų bėgikų tyrimų duomenys yra ramūs ir padrąsinantys: širdis prisitaiko prie maratono krūvio, o ne sugriūva nuo jo. Tie laikini troponino šuoliai po varžybų atspindi sunkų darbą, o ne žalą, o ilgalaikiai stebėjimai patvirtina, kad tinkamai treniruojantis širdis išlieka sveika.
Tačiau gera fizinė forma nėra imunitetas. Krūtinės skausmas, neįprastas dusulys ar silpnumas krūvio metu visada turi būti rimtai įvertinti gydytojo. Maratonininko širdis ištverminga, bet jai būtina pagarba ir atsakinga priežiūra.
