Maratonininkė M. Juodeškaitė Tanzanijos vaikus moko sportuoti ir kalbėti angliškai

2016 metų olimpinį maratono normatyvą įvykdžiusi, bet likusi už laimingojo trejeto ribos Monika Juodeškaitė 2017 metus pradėjo neįprastame vaidmenyje – išvyko į Tanzaniją vaikus mokyti anglų kalbos. „Kauno maratono klubo“ narė vaikams taip pat veda sporto užsiėmimus ir nuvežė klubo dovanų. Su bėgike kalbėjomės apie gyvenimą Afrikoje, liūdną vaikų kasdienybę ir nemažėjantį norą bėgioti.

Tanzanijoje jau gyvenate ir darbuojatės apie du mėnesius. Ką tiksliau veikiate šioje šalyje?

Į Tanzaniją išvykau beveik trims mėnesiams, namo sugrįšiu iškart po Velykų, balandžio 17 dieną. Čia atvykau su organizacija „NETHO“, kuri suteikia galimybes savanoriškai padėti mokyklose, vaikų namuose, bendruomenėse ir gamtosaugoje šiuose kraštuose.

Nuo pirmos atvykimo savaitės gyvenu tam tikra rutina. Kiekvieną darbo dienos rytą pradedu su puodeliu Afrikietiškos „chai“ arbatos. 8 valandą ryto prasideda mano mokytojavimas pradinėje, valstybinėje mokykloje, Meru kaimo regione. Šioje mokykloje anglų kalbos mokau 5 klasės mokinius, kurių klasėje yra net 70. Todėl po pamokų visą popietę praleidžiu tikrindama jų darbus.

Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais dar vedu sporto būrelį į kurį kas kartą susirenka vis kitos klasės mokiniai. Iš pradžių vaikų į treniruotes ateidavo net apie 300, bet vėliau mokyklos administracija šią grupę sumažino iki 100 vaikų. Ketvirtadieniais vykstu į paruošiamąją mokyklėlę. Penktadieniais pamokas vedu privačioje mokykloje. Šiems vaikams atvežiau ir „Kauno maratono klubo“ dovanotų profesionalių bėgimo marškinėlių. Vaikai itin apsidžiaugė šia dovana ir į mano treniruotes ateina pasipuošę dovanotais marškinėliais. Dovanų ir paramos vaikai čia gauna retai, nors jos tikrai reikia. Sekmadieniais ir laisvu laiku stengiuosi nuvykti dar į vaikų namus ir pabūti su čia gyvenančiais vaikais. Padedame ir atskiroms šeimoms. Veiklos iš tikrųjų labai daug.

Minėjote, kad parama šiems vaikams labai svarbi. Gal galite plačiau papasakoti apie jų gyvenimą?

Parama gyvybiškai svarbi čia ne tik vaikams. Vaikų namai, bažnyčių įkurtos mokyklėlės ar pagalbos centrai yra išlaikomi vien savanorių ir donorų paramomis bei pagalba. Kalbant apie vaikus tai mokyklose jie negauna net knygų, todėl kažką išmokti yra sudėtinga, o apie tokias pramogas kaip kamuoliai bei šokdynės, kuriuos aš naudoju per sportinius užsiėmimus, jiems tenka tik pasvajoti. Vaikai neturi net ir paprasčiausių pieštukų, trūksta sąsiuvinių. Jų stengiuosi nupirkti ir padalinti pati.

Išties nedidelės sumos čia gali atstoti labai didelius darbus ir pagalbą. Klubietės Rasos Drazdauskaitės paramos dėka vienai labai vargingai gyvenančiai šeimai, sugebėjome pastatyti šiltesnius namus kurie juos apsaugos nuo lietaus ir vėjo. Jiems tai buvo kaip stebuklas, kurio jie nesitikėjo. Tokių skurstančių šeimų ar vaikų kurie neišgali lankyti mokyklas čia yra begalė.

Su kokiu dar kultūriniu šoku susidūrėte atvykus į Tanzaniją?

Labiausiai nustebino ir nuliūdino, kad šiame žemyne vis dar naudojamas fizinis smurtas prieš vaikus, mokyklose ir kitose valstybinėse įstaigose. Suaugusieji čia nesuvokia vaikų auklėjimo be rykštės ir kitų fizinių bausmių, kas mano akims ir širdžiai yra visiškai nepriimtina. Afrikos mokytojai įsitikinę jog jei vaikų nemuši, jie nieko neišmoks. Vaikai čia yra ir darbo jėga mokytojams. Jie šveičia klases, mokytojų kambarius, bėgioja į parduotuves mokytojoms parnešti valgyti, plauna jų indus ir nešioja jų daiktus bei sąsiuvinius. Man širdy labai sunku į tai žiūrėti ir žinoti jog nieko negaliu pakeisti. Patys mokytojai manęs nemėgsta, nes labai dažnai ginu vaikus ir jiems prieštarauju. Pirmomis dienomis arbata vaišindavo, o dabar jau ir nevisi sveikinasi.

O ar turite laiko asmeniniam sportui?

Stengiuosi bent tris kartus per savaitę rasti laiko pabėgioti. Kadangi gyvenu kalno papėdėje tenka bėgti į kalną ir žemyn, bet jokie kalnai nebaisūs kai tave supa vietinių žmonių šypsenos, paskatinimai bei trumpalaikė kompanija iš vietos vaikų. Jie bent keletui minučių prisijungia ir bėga kartu.

Bendrai tai yra labai retas atvejis sutikti sportuojančius vyresnius gyventojus, visi tiesiog paskendę savo ūkiniuose darbuose ir turi kitų rūpesčių. Išimtis nebent yra netoli mano gyvenamos vietos esantys jaunuoliai. Jie čia įsikūrė improvizuotą sporto salę su svoriais. Tiesiog metalinius strypus iš abiejų pusių įcementavo ir turi savadarbius svarmenis. Pasinaudoju ir aš jais darydama kai kuriuos pratimus.

Tanzanijoje iš visų sportų numeris vienas yra futbolas. Beveik visos mokyklos turi pasistačiusius vartų rėmus. Tik tiek, kad retas turi tikrą kamuolį. Vaikai jį pasidaro iš suvyniotų plastikinių maišelių ir aprišę virvėmis. Su jais ir žaidžia futbolą. Tenka pastebėti, kad sportuoja čia daugiausia vyrai, moterys tik stebi.

Tanzanijoje jau esate daugiau nei pusę suplanuoto laiko, ką išmokote šioje šalyje ir pasiėmėte sau?

Iš vaikų ir aplinkinių gyventojų išmokau džiaugtis mažais ir paprastais dalykais. O savo pastangomis ir veikla suteiktos šypsenos ir džiaugsmas šios šalies gyventojams džiugina ir glosto širdį daug stipriau ir reikšmingiau nei bet koks pasaulio turtas.

Kokie planai grįžus? Tęsite profesionalios sportininkės kelią?

Kolkas apie jokius ateities planus negalvoju. Bėgti bėgau ir bėgsiu, tai man neša džiaugsmą, bet dabar gyvenu šia minute. Čia ir dabar. Iš šios kelionės ir patirties stengiuosi pasisemti kuo daugiau ir tolygiai šiai veiklai atiduoti visą save. Juk tokios galimybės ir išgyvenimai mūsų gyvenime pasitaiko nedažnai, todėl reikia juos vertinti ir džiaugtis kiekviena jų dovanojama emocijų banga.