Seniai sutariama, kad Marse kadaise tekėjo vanduo ir atmosfera buvo tankesnė, todėl planeta galėjo būti tinkama gyvybei. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, kiek ilgai tokios sąlygos išliko. Naujas tyrimas siūlo, kad šis palankus laikotarpis galėjo tęstis ilgiau.
Maždaug prieš 4,2 iki 3,7 mlrd. metų Marso upės, ežerai ir galimas vandenynas ėmė nykti, kai Saulės vėjas pamažu išretino atmosferą. Dėl to paviršius tapo vis sausesnis ir šaltesnis. Mokslininkams svarbiausias klausimas yra, kada planeta galutinai prarado gyvenamumą.
Kai kurie tyrėjai mano, kad Marsas tapo negyvenamas labai seniai, bet kiti randa ženklų, kad tinkamos sąlygos kartojosi ilgais ciklais. Tokią mintį sustiprina NASA marsaeigis „Curiosity“, tiriantis Geilo kraterį. Jo surinkti duomenys leidžia iš naujo pažvelgti į planetos praeitį.
Senovinis vanduo Geilo krateryje
Niujorko universiteto Abu Dabio tyrėjai pastebėjo, kad Geilo krateryje esantys senoviniai smėlio kopų sluoksniai palaipsniui virto uoliena. Tai, jų manymu, įvyko tada, kai kopos sąveikavo su požeminiu vandeniu. Toks virsmas rodo, kad vandens aktyvumas čia tęsėsi ilgiau nei manyta.
Šie dariniai priklauso vadinamajai Stimsono formacijai, kurią sudaro vėjo supustytas smėlis ir nuosėdinės uolienos. „Curiosity“ ne kartą užfiksavo sukietėjusius smėlio sluoksnius šioje vietoje. Nors dabar krateris sausas, praeityje jis galėjo būti drėgnesnis ir dinamiškesnis.
Mokslininkų įrodymai
Tyrėjai analizavo marsaeigio instrumentų duomenis ir lygino juos su panašiais dariniais Jungtinių Arabų Emyratų dykumose. Ten uolienos susiformavo dalyvaujant vandeniui, todėl tapo geru atitikmeniu Marso pavyzdžiams. Panašumai leido daryti išvadą apie vėlyvą požeminio vandens veiklą kraterio apylinkėse.
Jie nustatė, kad kopas greičiausiai cementavo vanduo, tekėjęs iš netoliese esančio kalno požeminių sluoksnių. Tokio proceso pėdsakai matomi mineraluose, tarp jų ir gipse, kuris Žemėje dažnas sausose, bet kadaise vandens paliestose vietose. Mineralų buvimas patvirtina ilgiau trukusį drėgmės periodą.
Reikšmė gyvybės paieškoms
Šie rezultatai sutampa su ankstesniais tos pačios grupės tyrimais, kuriuose analizuotos kitos kopų sistemos netoli Geilo kraterio. Abiem atvejais išryškėja mintis, kad požeminis vanduo ilgai maitino smėlio sluoksnius ir keitė jų struktūrą. Jei vanduo išliko, išliko ir galimybės gyvybei.
Žemėje smiltainiuose aptinkami vieni seniausių gyvybės pėdsakų, nes mikroorganizmai geba surišti nuosėdas ir palikti mineralinius ženklus. Todėl mokslininkai mano, kad Marso sukietėjusiose kopose gali būti išlikusių senovinių bakterijų pėdsakų. Tokios vietos tampa ypač patrauklios būsimoms misijoms, ieškančioms gyvybės pėdsakų praeityje ar net šiandien.
