Jau ne už kalnų žvarbios rudeninės šventės, kai masiškai perkame žvakutes, chrizantemų puokštes ir važiuojame iš kapų į kapus lankyti savo mirusiųjų artimųjų.
Ar niekada neteko susimąstyti, kodėl spalio pabaigoje elgiamės kaip pamišę dėl kapų tvarkymo, gražinimo, – koks mūsų tikslas? Jei, kaip iš pirmo žvilgsnio įsivaizduojame, tikslas – aplankyti mirusiuosius artimuosius, prisiminti juos, sveikinu Jus patekote tarp daugumos, kurie sąmoningai suvokdami ar nesuvokdami vis bando save apgauti.
Visi žino, kad aplankyti artimųjų kapus galime bet kuriuo metų laiku, o prisiminti juos – tuo labiau. Jie ilsisi ir jiems nei geriau, nei blogiau, kad bandydami numarinti savo sąžinės skaudulius puoselėjame jų kapus tarsi atiduodami duoklę už tai, ko nepadarėme jiems gyviems esant.
Pažvelkite, kas darosi parduotuvėse, turguose jau nuo spalio pradžios – tikras žvakučių ir plastmasinių gėlių paradas. Žmonės lyg avių banda perka didžiules brangias žvakes, vienkartines gyvų gėlų puokštes, vainikus… Ir kam??? Sakysite, kad pagerbti mirusiuosius? Ir vėl sau meluojate…
Mirusiajam tai visai nebesvarbu, tačiau tai itin svarbu Jūsų kaimynams, draugams, giminėms, artimiesiems ir kt. Ir kokia gėda bus, jei jie pamatys nesutvarkytą kapą be žvakių ir gėlių, pamanys, kad mes visai nesirūpiname kapais ar kad išvis nemylėjome, negerbiame savo mirusiojo artimojo.
Kitas aspektas – mūsų emocijos vyraujančios spalio paskutinėmis dienomis. Važiuojame per visą Lietuvą lankydami artimųjų kapus. Šaltis, lietus, automobilių spūstis, eilės parduotuvėse sukelia ne pačias geriausias emocijas. Tuomet būname itin pikti, suirzę, sušalę, tačiau ko nepadarysi dėl sąžinės „pliusiuko“, nes spektaklį giminėms ir kaimynams reikia paruošti nors kartą per metus.
Važiuodami per šalies miestų ir kaimų kapinaites, žvakių ir gėlių dyžiu demonstruodami savo finansines galimybes, dažniausiai aplankome ir seniai matytus draugus, tetas, dėdes… Čia ir vėl pasireiškia neribotas lietuviškas vaišingumas ir sąmoningumo stoka, kai prie vaišių stalo sakomi tostai už mirusiuosius. Ar tai galima būtų pavadinti jų pagerbimu?
Šiomis šaltomis niūriomis dienomis būtų geriausiai ne keliauti iš kapinių į kapines, o likti namuose; susikaupti, ramiai prisiminti savo mirusiuosius artimuosius, jų vaidmenį mūsų gyvenime, suteiktas pamokas ir už juos tiesiog nuoširdžiai pasimelsti. Mirusieji jau nebegali to už save padaryti ir tai jiems būtų daug naudingiau nei sukrautas parodomasis šiukšlynas iš vaško ir plastmasės ant kapo. Žinoma, šitaip paprastai elgiasi tie, kuriems rūpi jų artimieji iš tikrųjų, o ne tai, ką žmonės pasakys….
Agnė Rutkauskaitė
VšĮ „Luxvita“ tikslas – kiekvieną asmenį išmokinti augančio sąmoningumo bei praktiško jo taikymo kasdienybėjė. Savo tikslų siekiame, naudodami unikalią ugdymo sistemą, neturinčią analogų pasaulyje, tačiau naudojant praktikoje labai pasiteisinusią.
Kuo daugiau valstybėjė žmonių gebančių prisiimti atsakomybę ir išlaikyti asmenybės identitetą, tuo aukštesnis visuomenės sąmoningumo lygis, kuris tiesiogiai įtakoja Lietuvos ekonominį, politinį, socialinį bei visapusišką kasdieninį gyvenimą.
Bendradarbiaudami su mumis, Jūs jau žengiate žingsnį visuomenės ugdymo link!
Turime genialių idėjų, kurias žingsnis po žingsnio įgyvendiname ir laukiame įvairių pasiūlymų bei atsiliepimų iš Jūsų el. paštu: [email protected]
