„Kodėl nepaskambinai iš karto, kai atvykai?“, „Kaip tu gali eiti į koncertą, kai aš šitaip jaučiuosi?“, „Gal jau manęs nebemyli?“, – tokie ir panašūs klausimai varo į neviltį ir iš tiesų verčia abejoti meile.
Kiek kartu ir kiek atskirai turi būti du mylintys žmonės? Ribą, ties kuria kito žmogaus poreikių tenkinimas tampa savęs aukojimu, o meilės poreikis — priklausomybe, atrasti sunku, nes būti kartu jau savaime reiškia aukoti dalį savo laisvės. Kaip atnaujinti meilės svarstyklių, kurių vienoje pusėje yra laisvė, kitoje — priklausomybė, pusiausvyrą?
Slapti pranešimai
- Prisirišimo teorijos šalininkai teigia, kad toks elgesys, kai laikinai paliktas vienas žmogus pradeda jaustis apleistas, yra išmoktas dar vaikystėje. Tai vadinama nesaugiu prisirišimu, kuris išsivysto, jei mama ne visada kreipia dėmesį į savo kūdikio pirminius poreikius.
- Žmogaus elgesį lemia ir aplinka. Pavyzdžiui, labai nesaugus ir priklausomas partneris darbovietėje gali būti matomas kaip labai atsakingas ir nepriklausomas vadovaujamąsias pareigas einantis žmogus. Su vienu partneriu saugiai ir užtikrintai besijaučianti mylimoji bendraudama su kitais gali tapti nuolat skambinėjančia ir meilės įrodymų prašančia moterim.
- Dėmesio, saugumo ir meilės reikalavimo strategijos — pačios įvairiausios. Kai kurie žmonės pastebi, kad daugiausia dėmesio gauna būdami bejėgiai kaip vaikai, kiti pasirenka grasinimą, treti nuolat tyčia save žemina, kad sulauktų paguodos ir palaikymo. Nors toks elgesys gali būti laikomas manipuliacija, dažniausiai jis nesąmoningas, tiesiog įaugęs į žmogaus prigimtį.
- Kai vienas žmogus nuolat siekia būti su kitu: skambina, palieka daugybę žinučių, atsisakymą susitikti ar kitų reikalų pasirinkimą interpretuoja kaip išdavystę, kitas automatiškai stengiasi didinti atstumą, taip neva pratindamas partnerį prie savarankiškumo. Tačiau yra specialistų, manančių, jog tokiu elgesiu partnerio nesaugumo jausmas tik pastiprinamas, o priklausomybė nuo meilės pagilėja. Vietoj tokios „atstūmimo terapijos“ specialistai rekomenduoja taikyti komplimentų, patikinimų, paramos ir palaikymo metodus. Pradėjęs jaustis saugesnis žmogus taps mažiau priklausomas.
- Nieko nėra blogo norėti būti reikalingam, visi to nori. Svarbu suprasti, kuriose situacijose jautiesi nesaugus ir kokiu būdu prašai pagalbos.
Kaip padėti partneriui, kuris jaučiasi nesaugus?
- Nepriimkite priekaištų asmeniškai. Nors žodžiai „tu manęs tikriausiai nemyli, jei taip elgiesi“ tikrai žeidžia, jie greičiausiai yra seniai išmoktas dėmesio prašymo būdas, o ne sąmoningas noras jus užpulti.
- Šnekėdamiesi su savo partneriu stenkitės neteisti ir nevertinti. Pradėkite nuo „aš“ teiginių: „Aš jaučiuosi …, kai tu…“ Gali būti, kad jūsų partneris nė neįsivaizduoja, kaip jūs jaučiatės.
- Stebėkite situacijas, kuriose toks priklausomas partnerio elgesys pasireiškia labiausiai. Kas jį išprovokuoja?
- Nesitikėkite, kad visiškai išspręsite priklausomybės ir laisvės dilemą. Santykiams bręstant, keičiantis, apie ją teks kalbėtis nuolat.
Kaip įveikti nesaugumą?
- Pakeiskite savo požiūrį į save. Pavyzdžiui, pagalbos prašymą laikykite savo noru tobulėti, pasikeisti, šio to išmokti, o ne pralaimėjimo ir bejėgiškumo požymiu.
- Atsikratykite vaikiško bejėgiškumo. Kai apsimetate vaiku, jaučiatės kaip vaikas ir jūsų partneris jus mato kaip vaiką. Suaugusių žmonių santykio taip nesukursite.
- Stebėkite save: kada jūs prašote pagalbos tam, kad kažko išmoktumėte, o kada stengiatės gauti dėmesio iš baimės, kad jus per mažai myli? Kokiose situacijose prašote pagalbos, reikalaujate dėmesio ir paramos? Gal tokiu būdu vengiate iššūkių ir atsakomybės?
Aldona Steponavičiūtė
