Kai buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel šią savaitę nusprendė prisiminti senus laikus ir pasidalinti mintimis apie Rusijos invaziją į Ukrainą, vargu ar tikėjosi tokios reakcijos.
Bet turbūt nieko stebėtino, kai žmogus, dešimtmečius laikiusis minkštos linijos Kremliaus atžvilgiu, staiga ima pirštu rodyti į kitus – esą tai Lenkija ir Baltijos šalys kažkada neleido Europos Sąjungai susitarti su Putinu. Ir, žinoma, todėl viskas baigėsi taip, kaip baigėsi.
Tikra paskutinės minutės versija, kurioje auka lieka kaltininku, o ilgus metus glostęs agresorių tampa nesuprastu taikdariu. Merkel interviu vengrų žiniasklaidai pasakytos frazės apie tai, kad Lenkija ir Baltijos šalys blokavo ES–Rusijos dialogą prieš 2022 metų invaziją, sukėlė tikrą diplomatinį pasipiktinimo šurmulį. Ir visiškai pelnytai.
Sikorskio atmintis geresnė nei Merkel – ir jis tai priminė garsiai
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis nieko nelaukęs atkirto Merkel, primindamas, kad jau 2007 metais įspėjo Vokietijos vyriausybę apie tai, kaip Lenkijai nepriimtina, kai sprendimai priimami virš mūsų galvų. Tačiau, kaip paaiškėjo, arba Merkel tuo metu nieko negirdėjo, arba dabar patogiai pamiršo.
Pasak Sikorskio, Merkel kalbos apie tai, kad niekas neprotestavo prieš „Nord Stream“, tokios pat tikros, kaip ir jos dabartinis bandymas atsakomybę permesti kitiems. Lenkija ne tik protestavo – ji garsiai, viešai ir nuosekliai priešinosi rusiškų dujotiekių statyboms, kurios, kaip šiandien pripažįsta net pati Vokietija, buvo didelė klaida.
Baltijos šalys taip pat neliko skolingos
Estijos užsienio reikalų ministras Margusas Tsahkna tiesiai šviesiai parašė: „Tik Rusija yra kalta dėl šios agresijos.“ Jo žodžiais, Merkel bandymas mesti šešėlį ant Baltijos šalių ar Lenkijos – ne tik įžūlus, bet ir paprasčiausiai klaidingas.
Jis priminė, kad tikroji problema buvo ilgametis Vakarų aklumas, kai Kremlius sistemingai ignoravo taisykles ir grasinimus pavertė veiksmais, o kai kurie Vakarų lyderiai vis dar tikėjo dialogo iliuzijomis.
Buvęs Latvijos premjeras Krišjanis Karinš pasipiktinimo neslėpė: „Stebina, kad po visko, kas įvyko Ukrainoje, ji vis dar galvoja taip.“ Ir dar pridūrė, kad džiaugiasi, jog dabartinis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas – vis dėlto ne Merkel.
Ir kas čia kaltas, ponia Merkel? Tik ne tie, kurie dešimtmečius šypsojosi Putinui
Angela Merkel interviu teigė, jog 2021 metų birželį ji kartu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu siūlė rengti tiesiogines ES–Rusijos derybas, nes esą matė, kaip Putinas tolsta nuo Minsko susitarimų. Deja, anot jos, tam nepritarė kai kurios šalys – daugiausia Baltijos valstybės ir Lenkija.
Štai čia ir atsiskleidžia visa ironija. Buvusi kanclerė, kuri taip ilgai laikėsi verslo kaip įprasta principo su Kremliumi, dabar sako: jeigu būtume pakalbėję dar kartą, gal Putinas būtų apsigalvojęs. Kaip kad, matyt, apsigalvojo po visų tų pokalbių apie raudonąsias linijas, kurios buvo peržengiamos viena po kitos be jokių pasekmių.
Kai kaltinamas tas, kuris šaukė: atsargiai
Lenkijos regioninės politikos ministrė Katarzyna Pelczynska-Nalecz interviu nepagailėjo kandžių pastabų. Pasak jos, Merkel žodžiai puikiai tinka į Kremliui naudingo naratyvo rėmus – esą, jeigu su Putinu būtume daugiau kalbėję, viskas būtų buvę geriau.
„Tai absurdiška. Realiai būtų buvę dar blogiau“, – pažymėjo ji. Nes klauptis prieš agresorių niekada nebuvo efektyvus saugumo užtikrinimo metodas.
Net ir nuosaikieji pasijuto priversti taisyti Merkel
Net buvęs Lenkijos ambasadorius JAV Marekas Magierowskis bandė švelninti situaciją, teigdamas, kad žiniasklaida esą perdėjo Merkel mintis. Jo žodžiais, Merkel tik pasakė, kad Lenkija ir Baltijos šalys nepritarė naujam derybų formatui, o ne tai, kad jos kaltos dėl karo.
Visgi net ir toks išsukinėjimas sunkiai padeda, kai pati buvusi kanclerė akivaizdžiai bando išsisukti nuo atsakomybės už savo politiką, kuri dešimtmečius stiprino Kremlių ekonomiškai ir politiškai.
„Nord Stream“ – priminimas, kuris Merkel nepraslydo pro pirštus
Lenkijos opozicija „Nord Stream“ projektams buvo ne teorinė. Pirmasis dujotiekis, kuris pradėjo veikti 2011 metais, iš karto buvo vadinamas geopolitiniu Trojos arkliu, skirtu apeiti Ukrainą ir padidinti Europos priklausomybę nuo Rusijos. Kaip dabar žinome – visiškai teisingai.
Ukraina šiandien aiškiai sako: Rusijos energetiniai pinigai padėjo finansuoti karą. Po 2022 metų invazijos net Vokietija pripažino, kad pasikliovimas rusiškomis dujomis buvo klaida. Tik gaila, kad šią klaidą prieš tai daugelis įvardijo kaip strateginį pasirinkimą. Ir viena iš to pasirinkimo autoritetų – Angela Merkel.
Istorija neskaičiuoja interviu – tik pasekmes
Galiausiai, galima būtų atleisti Merkel, jei ji būtų pasakiusi: klydau. Bet vietoje to ji pasirenka kalbėti apie tai, kaip kitų skepticizmas neva pakenkė ES ir privertė Rusiją pulti. Toks aiškinimas ne tik prasilenkia su faktais, bet ir atima balsą iš tų, kurie visus tuos metus įspėjo apie grėsmę.
Kai Putinas jau ėmėsi veiksmų, ne derybų, tai buvo aiškus ženklas, kad taika nebus pasiekiama susitarimų formomis. Ir vienintelis būdas jam pasipriešinti buvo ne pakvietimas į susitikimą, o stipri reakcija. Deja, kai kuriems lyderiams suprasti tai prireikė tankų, bombų ir tūkstančių žuvusiųjų.
Merkel dabar gal ir gali kalbėti, bet istorija jau parašyta. Ir kai kam teks su ja gyventi tyliai – net jeigu norisi dar ir pavaidinti nesuprasta taikdariška senele.
