Kada paskutinį kartą savo piniginėje ieškojote grynųjų pinigų? Daugeliui ši situacija tampa vis retesnė, nes išmanusis telefonas ar laikrodis jau atstoja banko kortelę, o mokėjimai vyksta akimirksniu. Ir nors skaitmeninės technologijos tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, ne visi vis dar jaučiasi jose patogiai.
Dalis žmonių sąmoningai renkasi grynuosius, kiti – tiesiog neturi kito pasirinkimo. Šiandien, kai vis dažniau kalbama apie bekontaktę ekonomiką, verta atkreipti dėmesį į bankomatų tinklo situaciją. Ar jie iš tiesų nyksta, ar tiesiog prisitaiko prie naujos realybės?
Nors prieš dešimtmetį jie buvo matomi kone kiekviename kampelyje, dabar jų vietą pamažu užima išmanesni, lankstesni sprendimai. Pažvelkime, ką rodo duomenys, ką sako gyventojų įpročiai ir kokios ateities gairės brėžiamos šiandieniniame finansų kraštovaizdyje.
Skaičiai iš pirmo žvilgsnio nekinta
2024 metų trečiąjį ketvirtį Lietuvoje veikė 1 131 bankomatas, tik dviem daugiau nei prieš dvejus metus. Nors tai atrodo kaip stabilumas, realybėje šis skaičius slepia didesnę tendenciją – bankomatų geografija keičiasi, kai kurie regionai netenka įrenginių, o kiti įgauna naujų galimybių.
Bankai vis dažniau renkasi išmanų tinklo valdymą: mažesniuose miesteliuose ar retai lankomose vietose bankomatai šalinami, bet tuo pačiu diegiami bendri tinklai ar perduodamos valdymo teisės įmonėms, kaip „Brink’s“, kuri neseniai perėmė SEB bankomatų tinklą.
Tai ne tik mažina kaštus, bet ir leidžia efektyviau planuoti grynųjų pinigų prieinamumą.
Kodėl gyventojai vis dar renkasi grynuosius?
Elektroniniai mokėjimai Lietuvoje populiarėja greitai, bet grynieji vis dar turi stiprias pozicijas. 2022 metais net 62 proc. pirkėjų prekybos vietose vis dar naudojo grynuosius, tai sumažėjimas nuo 68 proc. 2019-aisiais, tačiau vis tiek daugiau nei pusė.
Be to, 46 proc. gyventojų prisipažįsta, kad laiko dalį santaupų grynaisiais. Tai rodo ne tik įprotį, bet ir pasitikėjimo poreikį – turėti pinigus fiziškai, ypač nestabilių laikotarpių metu, žmonėms vis dar svarbu.
Kodėl bankomatų mažėja, bet ne taip greitai?
Pagrindinis veiksnys yra jų išlaikymo kaštai. Bankomato priežiūra, įrengimas, papildymas, apsauga, visa tai reikalauja nemažų išlaidų. Kai tuo pačiu žmonės vis dažniau renkasi bekontakčius atsiskaitymus, išlaikyti tankų tinklą tampa finansiškai nepatrauklu.
Technologijų plėtra taip pat daro savo, šiandien biometrinis atpažinimas, nuotoliniai mokėjimai ar virtualios piniginės leidžia atlikti tas pačias funkcijas greičiau ir saugiau. Tai ne tik patogumas, bet ir mažesnė sukčiavimo rizika.
Sprendimai, kad pinigai liktų prieinami
Lietuvos bankas kartu su komerciniais bankais dar 2023 metais pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigojo didinti vietų, kuriose galima išsigryninti pinigus, skaičių. Tikslas yra tas, kad 90 proc. gyventojų turėtų tokią vietą vos už 10 kilometrų nuo namų.
Taip pat atsiranda alternatyvos, tokios kaip prekybos centruose įrengiamos savitarnos kasos, kurios leidžia išsiimti pinigų kartu su pirkiniu, arba mobilūs bankiniai punktai, keliaujantys į atokesnius regionus.
Skaitmeninis patogumas – bet ne visiems
Elektroniniai atsiskaitymai tampa norma, nuo jaunimo iki verslo klientų. Atsiskaitymas laikrodžiu ar telefonu šiandien jau nieko nebestebina. Tačiau reikia nepamiršti ir tų, kuriems technologijos vis dar kelia iššūkių – vyresni žmonės, kaimo vietovių gyventojai ar tiesiog tie, kurie nori turėti galimybę rinktis.
Dėl to grynųjų prieinamumo užtikrinimas išlieka svarbia viešąja atsakomybe, ne viską gali spręsti vien bankų pelno logika. Kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, nutrūkus ryšiui, būtent grynieji tampa vienintele išeitimi.
Ateities kryptis – pusiausvyra
Grynųjų pinigų era nesibaigia, ji keičia formą. Bankomatai išlieka. Gal kiek rečiau, gal kita forma, bet vis dar reikalingi. Tuo tarpu technologijos keičia įpročius, greitina procesus ir atveria naujas galimybes.
Tarp skaitmeninio šuolio ir socialinio teisingumo būtina išlaikyti pusiausvyrą. Nesvarbu, ar esi mieste, ar kaime, kiekvienas turėtų turėti teisę pasiekti savo pinigus. Ir čia jau svarbu ne tik pažanga, bet ir supratimas, kad ne visi spėja vienodu tempu.
