Kai kas nors garsiai pasako, kad metė universitetą, dažnai susilaukia dviejų labai skirtingų reakcijų. Vieni paspaudžia ranką ir sako, kad šaunuolis, nešvaistei metų be reikalo. Kiti purto galvą: kvaila, be diplomo, kaip be pagrindo po kojomis. Bet pastaruoju metu vis dažniau kalba ima krypti ne į „ar baigei?“, o į „o ką darai dabar?“ Ir čia pasidaro įdomu.
Nes pasirodo, visai nemažai žmonių, kurie nutraukė studijas, šiandien dirba gerokai pelningesnius darbus nei jų buvę dėstytojai. Kai kurie jų kuria verslus, kiti programuoja, treti išmoko profesiją patys, internete. Ir ne, jie nebūtinai buvo išskirtiniai genijai ar turtingų tėvų vaikai.
Dažnai, tai buvo tiesiog žmonės, kurie labai greitai suprato, kad ketveri metai teorijos nėra vienintelis kelias. Tai nereiškia, kad universitetai neturi vertės. Tai reiškia, kad tradicinio išsilavinimo vertė šiandien vertinama kitaip nei prieš dvidešimt metų. Ir kad diplomas jau nebėra automatinis bilietas į gerai apmokamą gyvenimą.
Kas iš tiesų meta studijas – ir kodėl?
Neretai studijų metimo istorijos būna susijusios su vienu labai paprastu jausmu: „čia ne man“. Vieniems nepatinka tempas, kitiems – programa, treti iškart jaučia, kad teorija toli nuo realybės. Yra ir tokių, kurie jau po pirmo semestro supranta, kad moka daugiau nei dėstytojas, ypač jei kalba eina apie informacines technologijas ar kūrybines sritis.
Yra žmonių, kurie vos metę mokslus, pradeda dirbti: iš pradžių po truputį, tada freelancina, tada gauna pirmą rimtą klientą, o vėliau ima samdyti kitus. Ir štai, po dviejų metų jie dirba sau, uždirba daugiau nei bet kuris kurso draugas, ir net nežino, kur padėtas jų studento pažymėjimas.
Dalis jų viešai kalba, kad universitetas padeda tiems, kurie nežino, ko nori. Bet jei žinai, jei turi motyvacijos ir nori veikti čia ir dabar, juk mokymasis gali vykti visai kitais būdais.
Dėstytojai – žinių šaltinis ar likę akademinėje burbulo realybėje?
Nors tai skamba aštriai, nemažai studentų šiandien sako atvirai: dėstytojų žinios pasenę, o mokymo metodai gerokai atitrūkę nuo tikrovės. Technologijos keičiasi greičiau nei mokymo planai. Kol dėstytojas aiškina apie procesą kaip buvo daroma 2015, studentas jau skaito naujausią forumo giją, kur aptariama, kaip tai veikia dabar.
Tai ne visada dėstytojų kaltė, tiesiog švietimo sistema keičiasi lėtai. Bet jaunas žmogus, kuris moka ieškoti informacijos ir ją panaudoti, jau po metų gali būti pranašesnis už sistemą, kuri reikalauja penkerių metų teorijos ir tada dar ir praktikos.
Todėl kai kurie tiesiog nusprendžia – geriau iškart imtis darbo, net jei pradžioje sudėtinga. Ir kai jų buvę dėstytojai vis dar laukia finansavimo moksliniam projektui, jie jau kuria savo verslus ar dirba nuotoliniu būdu klientams iš keturių šalių.
O kaip su stabilumu?
Vienas iš pagrindinių argumentų prieš studijų metimą vis dar išlieka tas pats – stabilumo klausimas. Be diplomo sunkiau įsidarbinti į kai kurias viešojo sektoriaus pozicijas, įmonės dar dažnai reikalauja formalaus išsilavinimo.
Bet ir čia viskas keičiasi. Vis daugiau darbdavių žiūri ne į tai, ką baigei, o ką moki padaryti. Pavyzdžiui, technologijų srityje darbuotojų stoka tokia didelė, kad jei moki programuoti, tai į tave niekas nežiūrės kaip į nebaigusį universitetą.
Bus vertinamos tavo realios žinios ir rezultatai. Lygiai tas pats ir dizaino, marketingo, socialinių tinklų administravimo srityse. Išmoksi – dirbsi. Ir visai nesvarbu, ar tavo diplomą pasirašė rektorius, ar tu pats.
