Laikas.lt
Justina Maciūnaitė
Artūro Samaliaus nuotr.
Penktadienį, balandžio 26 dieną, eidamas pro Vilniaus Teatro areną, galėjai pamanyti, kad į miestą atvyko pasaulinio garso žvaigždė. Žmonių antplūdis prie pagrindinio įėjimo, prožektorių šviesų žaismas arenos scenoje, garsiai grojanti roko muzika ir gera nuotaika švytintys Vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto studentų veidai pranašavo apie linksmą ir jaukų vakarą.
„Šis muzikinis gyvo garso pasirodymas sulaužys stereotipą apie nuobodų moksliukų įvaizdį taip stipriai, jog sudvejosite – ar tikrai renginys tik studentiškos prabos,“ – apie savo darbą kalba matematikos ir informatikos studentai.
 ir šokėjai.jpg)
Į jau keturioliktus metus rengiamą roko operą, skirtą MIDI 2013 (matematikų ir informatikų dienų) uždarymui, MIF‘as (Matematikos ir informatikos fakultetas) kviečia visus, kurie nori ne tik smagiai praleisti vakarą, bet ir pažiūrėti pačių studentų režisuotą operą. Šiais metais ji vadinasi „Dievas iš mašinos“ ir yra apie lengvabūdišką uždarbį, vergavimą, valios ir bendrystės jausmo nebuvimą, prisitaikymą, darbdavio terorizavimą, netikėjimą savimi, amžinus stereotipus, kerštą, veidmainystę, smurtą, išdavystę.
 stovi, klupi - Gunaris (T_ Šiaulys).jpg)
Visos šios ydos perteikiamos per gražiausios Grido krašto merginos Ofelijos (vaid. Gina Lekavičiūtė), valdingo, principingo, nepratusio pralaimėti darbdavio Hamzos (Tomas Riklius) ir visada ieškančio lengviausio kelio gudruolio vergo Gunario (Tomas Šiaulys) meilės intrigas. Ofelija, pavargusi nuo rutinos ir mažo gimto miesto Grido, sugalvoja susirasti jaunikį ir kartu su juo pabėgti. Čia kūrybinė grupė įterpė šiuolaikinį motyvą – griežta ir reikli Cezarija testuoja jaunikius kompiuteriu, kuris atmeta visus kandidatus, kol nepasirodo Gunaris. Jam kompiuteris atiduoda Ofelijos ranką ir širdį. Tačiau scenarijaus autoriai jaunavedžiams pateikia nemažai išbandymų: „Vienišųjų jaunikių brolijos“ protestus dėl tokio kompiuterio sprendimo, Punkos (vaid. Aurimas Valkiūnas), teisingo liaudžiai, bet negailestingo neteisybei, šiuolaikinio Don Kichoto organizuojamus sukilimus, ambicingojo darbdavio Hamzos bandymus jaunuolius išskirti ir pačiam vesti gražuolę Ofeliją. Bet istoriją vainikuoja laiminga pabaiga – Ofelija ir Gunaris, nugalėję negandas, susituokia, o tironiškasis Hamza miršta ir palieka Grido miestą laisvą.
Patys studentai sako, kad jų opera yra muzikinis protestas prieš lengvabūdišką „chaltūrą“. Jie ne tik rašė scenarijų (projekto vadovė – Jelena Prusakova, režisierius – Tadas Paplauskas), statė choreografiją, kūrė dainų, nuskambėjusių operoje, tekstus, bet ir darė scenines dekoracijas, savo rankomis siuvosi spektaklio kostiumus. Visa renginio metu skambėjusi muzika buvo gyva ir puikiai atlikta fakulteto muzikantų, o aktorių jaudulį atpirko dideli garso ir šviesų efektai.
, Ofelija (G_ Lekavičiūtė), šokėja.jpg)
Pirmus metus režisuojantis roko operą Tadas Paplauskas sako, kad visa tai yra bemiegių naktų, ilgo, didelio ir atkaklaus kūrybinės grupės darbo rezultatas. Dar jis priduria, jog tai, kad jų rengiamas projektas per keturiolika metų išsivystė nuo spektaklio Matematikos ir informatikos fakulteto auditorijoje iki didelio projekto Teatro arenoje, yra studentų ir dosniųjų rėmėjų nuopelnas.
Šiais metais matematikų ir informatikų organizuojama roko opera turėjo itin didelį pasisekimą ir pritraukė ne vieną tūkstantį susidomėjusiųjų. Studentai labai vertina vis augančią jų auditoriją ir džiaugiasi, kad su tiek daug žmonių galėjo pasidalinti spektaklyje skelbiamomis idėjomis: „Prabylame apie darbo rinką, protestuojame prieš lengvus pinigus ir kartu į taktą skelbiame – nusipelnėme turėti savo vietą po saule.“
