Laikas.lt
Džiazo dainininkė Milda Arčikauskaitė dainuoja ir teigia, kad dainavimas yra gyvybė ir grožis. Ji kuria muzikinius projektus, tačiau nesiveržia į jokius televizinius šou, sako esanti nepriklausoma ir nesaistanti savęs su jokiais muzikiniais stiliais, bet stengiasi derinti lengvumą, polėkį bei discipliną.
Kalbiname pačią Mildą apie muzikinius projektus bei kūrybinius įkvėpimus.
Projektas „Singing Hindi Zahra” gimė 2011 metais, kaip kilo idėja sukurti būtent tokį projektą?
Man patiko Hindi Zahra muzikos skambesys. Gal praeitam gyvenime pati buvau indėnė ar ispanė..? (šypsosi). Jaučiu tiesiog neapsakomą trauką šioms muzikinėms dermėms, kurios dominuoja klezmeriuose, flamenco, balkanų regiono muzikoje (E.Kusturica, G.Bregović). Hindi Zahra pati kilusi iš krašto, kuriame susipina daug įvairių muzikinių įtakų, taigi natūralu, kad jos muzikoje yra ir džiazo, ir bliuzo, regi, hip-hopo, ir Afrikos, ir arabų skambesio. Atrodo baisi mišrainė? Tačiau viskas čia harmoningai dera, ir man toks požiūris priimtinas.
Man ypač įdomu dalyvauti avangardo ir teatro projektuose, atlikti žmonėms savo kūrybą ir improvizacijas. Ten yra viena mano sielos pusė. O kita sielos pusė ir charakteris atsiskleidžia Hindi Zahra dainose, kurias labai smagu savaip interpretuoti.
Ne paslaptis, kad dainininkės renkasi dainininkes, kurios joms artimos, į kurias jos kažkiek panašios, iš kurių gali daug mokytis. Taigi kažkas renkasi Whitney Houston, kažkas Celine Dion, Norah Jones, Erykah Badu, Amy Winehouse ir t.t. O aš pasirinkau
Hindi Zahra.
Kokią žinutę klausytojui skleidžiate būtent šiuo projektu?
Laisvė, grožis, pasaulio pojūtis. Gyvenimo prasmės paieškos, meilės tema.
Man patinka, kad šių dainų tekstuose nėra nuvalkiotų frazių, pvz. „my dreams will come true”. Hindi Zahra sugeba apie jausmus, meilę, draugystę ir kitas mums puikiai pažįstamas situacijas kalbėti nestandartiškai ir pasakyti esmę, todėl įdomu jos žodžius dainuoti ir, esu tikra, klausytojui įdomu jų klausytis.
Vienos dainos – labai šviesios, kitos – gaivališkos, bet svarbu, kad čia nėra tiesmukos jėgos, savo galios demonstravimo. Man patinka labai tikslus ir subtilus garsas. Paveikti, sukelti stiprų įspūdį galima muzikuojant tyliai. Ir klausytojui, tiesą sakant, žymiai naudingiau mūsų klausytis ne šurmuliuojant, ne barstant save į šalis, o „gaudant” kiekvieną garsą, pasineriant į mūsų kuriamą garsų erdvę.
Tavo muzikiniai įkvėpimai.
Mane įkvepia šiltas, sodrus garsas, kartais paprastas, minimalistinis, kartais sudėtinis, teatrališkas. Iš asmenybių įkvepia Nr.1 – Tom Waits. Klausausi jo nuo tada, kai man 3 metai. Tom Waits stebi, analizuoja, jaučia pasaulį, žodžiu, gyvena, ir tai atsispindi jo kūryboje. Taip pat: Ron Carter, Elise Caron, Lucia Recio, Didier Petit, Linda Sharrock, Yma Sumac, Dee Dee Bridgewater, Bobby McFerrin, Marc Johnson, Maria João, argentiniečių kompozitoriaus Ariel Ramirez „Kreolų mišios”, lietuvių liaudies dainos…
Pasvajokime. Su kuo norėtum atsidurti vienoje scenoje?
Man būtų jaudinančiai gera groti kartu su savo bičiuliu prancūzų būgnininku Edward Perraud, kuris “rūpinasi” kiekvienu garsu, muzikuoja ypač kūrybingai ir save ne šiaip sau vadina „magicien” (šypsosi). Kai ši svajonė išsipildys, mielai kviesiu visus į koncertą!
Turi dainavimo studiją, ar sunku yra mokyti dainuoti? Ar galėtum patvirtinti, kad mokydamas kitus, pats labai daug išmoksti?
Taip ir yra. Jeigu pati nieko neišmokčiau, tai tikrai kitų nemokyčiau! Man patinka apsikeitimo, grįžtamojo ryšio idėja. Kiekvienoje veikloje tegu būna prasmė, priešingu atveju neverta ta veikla užsiimti. Nebūsiu ta, kuri užima vietą aukštojoje mokykloje ir pasiima atlyginimą, tačiau iš tikrųjų „vedžioja už nosies studentus”, visai nenorėdama jiems suteikti savo žinių. Man mokymo procesas niekada nebuvo svetimas, niekada neabejojau, ar galėčiau mokyti. Matyt tai glūdi viduje, yra tarsi paveldimas dalykas. Mano mama mokina keramikos, ir jos mokiniai ją labai myli. Tėvo mama buvo mokytoja, pas kurią visi verždavosi ir ją tiesiog dievino, nes ji buvo labai gera ir atsidavusi savo profesijai. Manau, tai ir yra esmė – meilė žmogui.
Mokyti dainuoti nėra lengva, nes tai darbas su žmogaus psichologija. Muzika yra psichologija, dainavimas yra psichologija. Man labai linksma, nes juk nesu baigusi psichologijos studijų universitete. Bet aš studijuoju psichologiją kasdien! Man įdomu tiek bendrauti su vienu žmogumi, tiek dirbti su žmonių grupėmis.
Žmonių balsai labai skirtingi, bet kadangi aš einu iš proto dėl balso ir visko, kas su juo susiję, tai būna įdomu išgirsti tuos visus skirtingus balsus ir girdėti, kaip jie tobulėja.
Linkėjimas klausytojui.
Klausytojas išgirs linkėjimą paskutinėje mūsų koncerto dainoje, kuri vadinasi „Don’t Forget”.
Mildos Arčikauskaitės projekto „Singing Hindi Zahra” koncertas, jau šį ketvirtadienį (03 27) 20 val. ispaniškame restorane „Lizarran“ (Vilniaus g. 27). Koncertas nemokamas!
Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/262482013918771/
