Atostogos daug kam vis dar asocijuojasi su poilsiu, laiku sau ar kelione į naują vietą. Tačiau milijonams dirbančių europiečių tai tiesiog nepasiekiama prabanga.
Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) duomenimis, net 15 proc. dirbančių žmonių Europos Sąjungoje negali sau leisti net vienos savaitės atostogų toliau nuo namų. Tai reiškia, kad net 42 mln. žmonių, nors ir dirbantys, per metus lieka be minimalaus poilsio, kurį dauguma laikytų savaime suprantamu.
Šis skaičius kasmet auga, 2021 metais atostogų negalėjo sau leisti 38 mln. dirbančiųjų, 2022 metais šis skaičius išaugo jau iki 40,5 mln., o dabar šis skaičius perkopė ir 42 milijonus. Tai aiškiai rodo, kad tendencija ne šiaip nemaloni, o pavojinga.
Skaičiai šokiruoja net stipriausiose ekonomikose
Net ir didžiausios ES valstybės, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, negali pasigirti pozityvesne statistika. Kiekvienoje iš jų pernai buvo daugiau nei po 5 mln. žmonių, kurie neišgalėjo savaitės atostogų.
Italijoje šis skaičius siekia 6,2 mln. žmonių, Ispanijoje – 5,6 mln., Vokietijoje – 5,8 mln., o Prancūzijoje – 5,1 mln. Visos šios šalys pasižymi išvystyta ekonomika, stipria infrastruktūra ir plačiai prieinamu turizmu.
Tačiau tai tik iliuzija. Didelė dalis darbuotojų vis tiek gyvena nuo algos iki algos ir renkasi tarp būtiniausių išlaidų, o ne poilsio.
Skurdas nesirenka tik nedirbančiųjų
Šis reiškinys vadinamas atostogų skurdu (angl. holiday poverty) ir tai viena iš dažniausiai ignoruojamų skurdo formų. Žmonės dirba, moka mokesčius, augina šeimas, tačiau negali išvažiuoti net trumpam pailsėti. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad negali.
ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch įvardijo šį reiškinį kaip sisteminę problemą.
„Poilsis turėtų būti kiekvieno žmogaus teisė, o ne prabangos prekė. Jei dirbantieji negali išvykti savaitei atostogų, tai rodo rimtą disbalansą darbo rinkoje ir ekonomikoje“, – sakė ji.
Rytų ir Pietų Europa – skaudžiausiai paveikta
Eurostato duomenys atskleidžia gilų skirtumą tarp Vakarų ir Rytų bei Pietų Europos. Rumunija pirmauja pagal dirbančiųjų, negalinčių sau leisti savaitės atostogų, dalį – net 32 proc. Šalia jos – Vengrija su 26 proc., Bulgarija su 24 proc., Portugalija ir Kipras su po 23 proc., Slovakija – 22 proc.
Tai reiškia, kad maždaug kas trečias darbuotojas Rumunijoje neturi galimybės ištrūkti iš kasdienybės bent trumpam. Priežastys yra akivaizdžios – mažesnis darbo užmokestis, didesnės būtiniausių prekių kainos, mažesnė socialinė parama ir didesnis pajamų netolygumas.
Skandinavija – vis dar išimtis
Kitoje skalės pusėje – Šiaurės šalys. Suomija, Švedija, Danija bei Nyderlandai ir Liuksemburgas fiksuoja vos 5–7 proc. dirbančių žmonių, kurie negali sau leisti atostogų.
Tokių rodiklių pasiekta dėl aukštų vidutinių pajamų, gerai išvystytų socialinių sistemų, stiprių profesinių sąjungų ir griežtai reguliuojamos darbo rinkos.
Austrija, Čekija, Belgija taip pat laikosi šalia, jų rodikliai nesiekia 10 proc., tačiau vis dar išlieka aukštesni nei Šiaurės regione.
Atlyginimas nėra lemiamas rodiklis
Nors gali atrodyti, kad viskas susiję tik su atlyginimu, taip nėra. Tiesa, tarp šalių matomas vidutinis ryšys, kuo didesnės grynosios metinės pajamos, tuo mažesnė atostogų skurdo rizika. Tačiau ryšys nėra tiesioginis ar visuotinis.
Pavyzdžiui, Airijoje 2023 metais vidutinis grynasis metinis atlyginimas viršijo 43 tūkst. eurų, tačiau atostogų neišgalinčių dirbančiųjų skaičius vis tiek liko aukštas. Tuo tarpu Slovėnija, turėdama gerokai mažesnes pajamas, fiksuoja vieną žemiausių atostogų skurdo rodiklių visoje ES.
Tai rodo, kad veikia ir kiti veiksniai – būsto išlaidos, transporto prieinamumas, vaikų priežiūros kaštai, socialinė apsauga, darbdavių požiūris į darbo ir poilsio balansą.
Atostogų skurdas vis dar dvigubai didesnis
Dirbantieji sudaro tik dalį bendros populiacijos, o atotrūkis tarp jų ir nedirbančių yra akivaizdus. 2023 metais net 29 proc. visų ES gyventojų negalėjo sau leisti savaitės atostogų.
Rumunijoje šis rodiklis siekė net 60 proc., o tai reiškia, kad daugiau nei pusė visos šalies populiacijos atostogauja tik svajonėse.
Toks skaičius leidžia suprasti, kad problema yra ne tik darbo rinkos ar pajamų, bet ir bendros socialinės aplinkos bei gyvenimo kokybės.
Profesinių sąjungų reikalavimai
ETUC ragina ES institucijas ir nacionalines vyriausybes nedelsti. Pirmasis žingsnis būtų realus minimalios algos direktyvos įgyvendinimas. Antrasis – planuojamas „Kokybiškų darbų paketas“, kuris turėtų būti ne vien gražus dokumentas, bet ir apimti konkrečius mechanizmus, leidžiančius rebalansuoti ekonomiką.
ETUC siūlo, kad viešieji užsakymai būtų skiriami tik tiems darbdaviams, kurie laikosi kolektyvinių sutarčių ir realiai gerbia darbuotojų teises.
„Dirbantieji metų metus atiduoda savo laiką, energiją ir sveikatą. Jie turi turėti galimybę tiesiog pailsėti – su šeima, be skaičiavimų, ar užteks pinigų kelionei ar viešbučiui“, – sako E. Lynch.
Europa, kuri save vadina socialiniu žemynu, nebegali užsimerkti prieš faktą, net ir turėdami darbą, milijonai žmonių nebegali sau leisti nieko daugiau, net savaitės poilsio.
