Maža dalis mūsų ląstelių – maždaug viena iš milijono – iš tikrųjų nėra mūsų: jos atkeliavo iš mūsų motinos. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų nešioja milijonus ląstelių, kurias imuninė sistema turėtų atpažinti kaip svetimas. Tačiau daugeliu atvejų jos išlieka organizme ramiai ir nesukelia jokių imuniteto sutrikimų.
Imunologams pavyko išsiaiškinti, kodėl taip yra. Nedidelis kiekis motinos imuninių ląstelių, kurios nėštumo metu pereina per placentą, aktyviai „treniruoja“ vaisiaus imuninę sistemą visą gyvenimą toleruoti motinos ląsteles.
Ląstelių apsikeitimas tarp motinos ir vaisiaus yra gerai žinomas reiškinys, apie kurį mokslininkai kalba jau daugiau kaip 50 metų. Jis vadinamas mikrochimerizmu ir vyksta dviem kryptimis: kiekvienas žmogus, kuris kada nors buvo nėščias, išlaiko dalį vaisiaus ląstelių, o kiekvienas žmogus visą gyvenimą išlaiko ir dalį motinos ląstelių.
Šios ilgai išliekančios ląstelės kelia mįslę imunologijai, kuri grindžiama idėja, jog imuninė sistema turi pulti visas svetimas ląsteles.
Cincinnati vaikų ligoninės medicinos centro pediatrinių infekcinių ligų specialisto Sing Sing Way vadovaujama komanda panoro geriau suprasti, kaip šios svetimos motinos ląstelės sugeba „sutramdyti“ imuninę sistemą ir kokį vaidmenį jos atlieka formuojantis vaisiaus imunitetui.
Tyrėjai mikrochimerizmą nagrinėjo su pelėmis. Remdamiesi ankstesniais tyrimais, jie kryžmino peles, kurių imuninės ląstelės buvo genetiškai pakeistos taip, kad išreikštų specifinius paviršiaus žymenis. Tai leido selektyviai pašalinti tam tikras ląsteles ir stebėti, ar imuninė tolerancija išlieka.
Tuomet paaiškėjo įdomiausia dalis. Nedidelė motinos imuninių ląstelių populiacija, turinti panašių savybių į kaulų čiulpų mieloidines ir dendritines ląsteles, išliko ilgai po gimimo. Jos buvo glaudžiai susijusios tiek su imuninės veiklos reguliavimu, tiek su reguliacinių T ląstelių – tų, kurios imuninei sistemai „praneša“, kad viskas tvarkoje – gausėjimu.
Norėdami tai patvirtinti, tyrėjai kitame etape tikslingai pašalino būtent šias specifines motinos ląsteles palikuonių pelių organizme.
Rezultatai buvo ryškūs: reguliacinės T ląstelės išnyko, o imuninė tolerancija motinos ląstelėms dingo.
Išvada tokia: visą gyvenimą trunkanti tolerancija motinos mikrochimerinėms ląstelėms greičiausiai priklauso nuo labai mažos, specifinės motinos ląstelių grupės. Jei jos pašalinamos, kyla tikra imuninė sumaištis. Tai taip pat reiškia, kad ši tolerancija turi būti nuolat ir aktyviai palaikoma – tai nėra vienkartinis procesas, vykstantis tik nėštumo metu.
Šie rezultatai įdomūs ir savaime, tačiau tyrimas taip pat atveria kelią geriau suprasti platų ligų ir būklių spektrą, kurioms mikrochimerizmas gali turėti įtakos.
„Nauji įrankiai, kuriuos sukūrėme šioms ląstelėms tirti, padės mokslininkams tiksliai nustatyti, ką jos daro ir kaip veikia įvairiuose kontekstuose, įskaitant autoimunines ligas, vėžį ir neurologinius sutrikimus“, – aiškina Way.
„Mikrochimerizmas vis dažniau siejamas su daugybe sveikatos sutrikimų. Šis tyrimas suteikia pritaikomą platformą mokslininkams tirti, ar šios retos ląstelės yra ligos priežastis, ar, priešingai, jų padaugėja pažeistuose audiniuose kaip natūralios gijimo reakcijos dalies.“
